Энн Райс - Kastratai

Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pažadėjo pasikalbėti su Tonijumi ir švelniai palietęs lūpomis jos skruostą išėjo už durų.

Pamiršo Kristinos studijoje trikampę skrybėlę, bet negrįžo pasiimti, nusileido nykiais laiptais bei išėjo į žmonių užtvindytą Ispanijos aikštę, o paskui pasuko link Tiberio ir, nuleidęs galvą, sunėręs už nugaros rankas, nukiūtino šalin.

Roma apraizgė jį tinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedidukės aikštės iki kitos, pro milžiniškas statulas, žėrinčius fontanus, o jis bergždžiai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.

Po keleto valandų pastatė koją ant nuostabių įvairiaspalvių Vatikano Šventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popiežių kapus. Meistriškai nukaltos akmeninės skulptūros viršum antkapių tarytum šaipėsi iš jo. Tikintieji pasauliečiai stumdėsi iš visų pusių.

Gvidas žinojo, kas darosi Tonijui. Žinojo dar prieš aplankydamas Kristiną, bet privalėjo įsitikinti.

Lakia vaizduote nepasižyminčioje, įpratusioje viską tiesiogiai suvokti sąmonėje vėl iškilo tasai vaizdas, kurį nupiešė šnekusis maestro Kavala: Tonijus, pamažu plėšiamas perpus.

Dabar jis kaip tik ir matė dviejų dvynių kovą: vieno, trokštančio gyventi, ir antrojo, kuris negalėjo gyventi be vilties atkeršyti.

Ir dabar, kai Kristina spaudė glėbyje šviesųjį dvynį, kai opera apgaubė jį palaiminimais bei pažadais, tamsusis dvynys iš paskutiniųjų stengėsi pražudyti mylintįjį iš baimės, jog to nepadaręs gali žūti pats.

Gvidas neįstengė iki galo viso to suvokti. Jo sąmonei šis paveikslas buvo pernelyg sudėtingas. Bet jis suprato: kuo daugiau gyvenimas duoda Tonijui, tuo daugiau vaikinas suvokia negalįs niekuo mėgautis, kol nesumokėtos senos sąskaitos Venecijoje.

Dabar Gvidas stovėjo vienas vidury begalinės minios, plūstančios per pačią didžiausią pasaulio bažnyčią, ir žinojo, kad niekas pasaulyje jam nepadės.

— Negaliu, — sušnibždėjo maestro ir aiškiai išgirdo savo žodžius tarp daugybės aplinkinių garsų. — Negaliu be tavęs gyventi.

Ryškūs saulės spinduliai užtemdė akis. Niekas nekreipė į jį dėmesio, ir Gvidas nejudėdamas iš vietos kalbėjo toliau.

— Mano meile, mano gyvenime, mano balse, — kuždėjo jis. — Be tavęs joks vėjas neišpūs mano burių. Be tavęs nebus nieko.

Ir toji nuojauta, kuri kankino jį pakeliui į Romą — baimė prarasti jauną bei ištikimą mylimąjį — tebuvo menkas niekas greta šios besiartinančios prarajos.

Prasidėjo karnavalas. Naktys tapo šiltesnės. Publika blaškėsi nuo vieno reginio prie kito. Į Romą sugrįžusi grafienė kas vakarą kėlė puotas.

Gvidas atsisakė visų pavasario planų. Tačiau agentams iš Florencijos vis dar nepateikė jokio atsakymo. Jei tik jam pavyktų priversti Tonijų sutikti sudaryti dar vieną sutartį! Juk davęs žodį Tonijus nieku gyvu jo nesulaužys, taigi tokiu būdu laimėtų laiko. Laimėti laiko — tik tiek jam ir tepavyko sugalvoti.

Bet sykį, netrukus po vidurdienio, kai Gvidas rašė Betikinui su Tonijum naują duetą, norėdamas patikrinti, ar jiems visa tai neįsipyko — o dainininkams jau išties spėjo nusibosti — jį aplankė vienas iš vyriausiųjų kardinolo padėjėjų ir pranešė, jog senjoras Džakomas Lizanis, atvykęs iš Venecijos, pageidauja susitikti su Tonijumi.

— Kas jis toks? — susierzinęs paklausė Gvidas.

Tonijaus nebuvo namie — juodu su Kristina linksminosi karnavale.

Bet vos tik Gvidas pamatė šviesiaplaukį jaunuolį, išsyk jį prisiminė. Prieš kelerius metus Kalėdų išvakarėse jis lankė Tonijų Neapolyje.

Tasai vaikinas buvo Tonijaus pusbrolis, moters, kuri taip dažnai jam rašydavo, sūnus. Rankose jis laikė nedidelį lagaminėlį, arba veikiau dėžutę, ir pageidavo asmeniškai įteikti ją Tonijui.

Atrodė labai nusiminęs, kai išgirdo, jog Tonijaus dabar nėra. Gvidui prisistačius, svečias paaiškino, kas nutiko: daugiau nei prieš dvi savaites Venecijoje po ilgos ligos mirė Tonijaus motina.

— Taigi jūs suprantate, — pratarė jaunuolis. — Aš privalau pranešti jam asmeniškai.

Susiklostė taip, kad Tonijus nepasirodė iki pat vaidinimo, o prieš spektaklį Gvidas nesiryžo pranešti jam slogios naujienos.

Taigi tą padaryti teko jau po vidurnakčio, kai jaunasis venecijietis sugrįžo į kardinolo rūmus nešinas skrynute ir kaip galėdamas švelniau pranešė Tonijui liūdną žinią.

Pažvelgęs tą akimirką jaunuoliui į veidą, Gvidas suprato daugiau niekada nenorįs pamatyti tokios išraiškos.

Paskui Tonijus pabučiavo pusbrolį, nusinešė dėžutę į savo kambarį, atidarė ir ilgai žiūrėjo į jos turinį, o po kurio laiko ramiai pasakė Gvidui norįs išeiti į lauką.

— Leisk man eiti su tavimi arba palydėti tave pas Kristiną, — paprašė Gvidas. — Nesistenk šios naštos pakelti vienas, be mūsų.

Tonijus ilgai žiūrėjo į maestro, tarsi nesuprasdamas žodžių prasmės. Ir Gvidas pajuto, kokia bedugnė jį skiria bei visuomet skirs nuo Tonijaus. Jam nežinoma šio žmogaus gyvenimo dalis, susijusi su tais, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo Venecijoje, buvo vaikino paslaptis, kurion jis negalėjo įsileisti nieko.

— Prašau, — vos girdimai perdžiūvusiomis lūpomis ištarė Gvidas. Jo rankos drebėjo.

— Gvidai, jei tu mane myli, — pasakė Tonijus, — leisk man dabar pabūti vienam.

Net tokios būklės jis išliko švelnus, mėgino nusišypsoti, ramindamas ištiesė į Gvidą ranką... Ir išėjo iš kambario.

Visai netrukus pasirodė kardinolas.

Gvidas sėdėjo vienas ir apžiūrinėjo daiktus skrynutėje, kurią Tonijus paliko atidarytą.

Įdėmiai apžiūrinėdamas dėžutės turinį, jautėsi toks sugniuždytas, jog neįstengė pratarti nė žodžio.

O daiktų buvo daug.

Ten gulėjo natos, daugiausiai Vivaldžio muzika senais aptaisais, o ant viršelio mergiška rašysena buvo išvedžiotas Marianos Treski vardas. Dar knygos, prancūzų stebuklinės pasakos ir pasakos apie graikų dievus bei didvyrius — žodžiu, knygelės, paprastai skaitomos vaikams.

Bet labiausiai, perverdami skausmingu nelaimės pajautimu, Gvidą sukrėtė įvairūs vaikiški, kūdikio daikteliai.

Ten gulėjo balti krikšto marškinėliai, be abejonės, Tonijaus, pustuzinis išsaugotų mažų kostiumėlių, mažulyčiai batukai ir netgi pora mažučių pirštinėlių.

O galiausiai pastebėjo portretus, emalio miniatiūras ir vieną nuostabų paveikslą, vaizduojantį dailų tamsiaakį berniuką, koks kadaise buvo Tonijus.

Žvelgdamas į tokius įvairius daiktus, Gvidas suprato regįs žmogaus gyvenimo relikvijas, kažkam be galo brangias, bet retai kada saugomas tų, kuriems kažkada priklausė.

Ir štai dabar jos buvo nuvalytos, supakuotos ir išsiųstos į Romą kaip neabejotinas liudijimas, jog Treskių giminėje neliko nė vieno žmogaus, kuris mylėtų kadaise ten gyvenusį jaunuolį. Atrodė, tarsi Tonijus ir visi tie, drauge su kuriais jis kažkada gyveno, jau mirė.

Kardinolas švelniai paklausė Gvido, ar nereikią jo pagalbos. Išsiuntęs tarnus stovėjo vienas — kantrus, be galo kilniaširdis — ir laukė paprasto muzikanto, kuris privertė jį mindžikuoti prie durų lyg kokį liokajų.

Gvidas pakėlė į jį akis. Sumurmėjo mandagius atsiprašymo žodžius už šį konfūzą. Jis negalėjo suprasti, kaip šį žmogų jaudina tiesa apie Tonijų ir ar jis pajėgus kaip nors pakeisti padėtį.

Jis pasekė kardinolo žvilgsnį, nukrypusį į keistą ant stalo išdėliotų daiktų rinkinį.

— Numirė Tonijaus motina, — tyliai pasakė maestro.

Šie paprasti žodžiai slėpė suvokimą, jog Mariana Treski, kurios Gvidas niekada nematė ir nepažinojo, buvo veikiausiai vienintelė aplinkybė, kuri iki šiol sulaikydavo Tonijų nuo neišvengiamos kelionės į Veneciją. 5