Энн Райс - Kastratai

Šoko taip, kaip nebuvo šokęs jau daugelį metų, atmintyje stebuklingu būdu atgijo visi senieji pa. Matydamas priešais save susižavėjusį Kristinos veidelį, jis kaskart pasilenkdavo bei vogčiomis ją pabučiuodavo, ir jautėsi tarytum atsidūręs Neapolyje, tais senais laikais, kai nuolatos svajojo apie ją.

O dar jis dabar buvo Venecijoje, Katrinos namuose. Arba tą tolimą vasarą prie Brentos.

Visas jo gyvenimas staiga jam pasirodė gigantiškas ratas, kuriame jis šoko, šoko ir šoko, apsisukdamas bei lankstydamasis energingu menueto tempu, o visi, kuriuos mylėjo, buvo šalia.

Gvidas buvo čia, ir pastarojo meilužis Marčelas — gražus jaunas eunuchas iš Palermo, ir grafienė, ir Betikinas su savo garbintojais.

Tonijui įėjus, visos galvos, rodos, pasisuko į jį. Jis tarsi išgirdo, kaip visi ėmė šnibždėtis: „Tonijus, čia Tonijus!“

Muzika plaukė ore aplink jį, o pasibaigus eiliniam šokiui, Tonijus pačiupo taurę vyno bei akimirksniu ištuštino.

Kristina, atrodo, ketino kviesti jį šokti kadrilio, bet jis švelniai pabučiavo mylimajai ranką ir pasakė verčiau pasigėrėsiąs ja iš šalies.

Jis negalėjo nustatyti, kuriuo tiksliai momentu suprato sulauksiąs nemalonumų arba kada pirmą kartą pamatė besiartinantį Gvidą.

Gal tą akimirką, kai įėjęs į salę pajuto, jog Gvidui kažkas negerai. Tonijus tuojau pat apkabino maestro ir pamėgino jį pralinksminti, kad šis nusišypsotų, net jei visiškai to nenorėjo.

Tačiau Gvido veide atsispindėjo tik nerimas, o kuždesys dvelkė neviltim.

— Eik ir pats pasakyk grafienei, kodėl mes nevažiuojame į Florenciją, — sušnibždėjo jis.

— Nevažiuojam į Florenciją?

Kada jie taip nusprendė? Ir viskas aplinkui išsyk tarsi apsiblausė, ir jau tapo nebeįmanoma apsimesti, esą čia Neapolis arba Venecija. Čia buvo Roma, artinosi operos sezono pabaiga, jo motina numirė, buvo perplukdyta per jūrą ir paguldyta į žemę, o Karlas slankiojo po švento Morkaus aikštę laukdamas jo.

Niūrus Gvido veidas atrodė patinęs, jis skubiai bei vos girdimai pakartojo:

— Taip, pasakyk grafienei, pasakyk jai, kodėl mes nevažiuojame į Florenciją.

Ir, rodos, tuo pačiu momentu Tonijus, savo paties pykčiui, pasijuto tarsi ištremtas.

— Mes nevažiuojam, nevažiuojam... — sukuždėjo jis, o tuomet Gvidas išstūmė vaikiną į blankiai apšviestą koridorių ir nusitempė pro neseniai išdažytas sienas, apdailintas tamsiai raudonu brokatu, išsiuvinėtu auksinėmis lelijomis, link kažin kokių atvirų durų.

Eidamas maestro vis kalbėjo, kalbėjo, žarstė grasinimus bei baisius, šiurpius kaltinimus.

— Ir ką gi mes darysime vėliau? — pats savęs klausė Gvidas. — Na, gerai, net jei mes nevažiuojame į Florenciją, rudenį, žinoma, galėsime vykti į Milaną. Esame kviečiami į Milaną. Dar mes kviečiami į Boloniją.

Ir jis žinojo: jeigu sustos, pasakys kažką baisaus, neatitaisomo. Kažką, kas gali išsiveržti iš tamsos, kur iki tol tūnojo.

Kambaryje laukė grafienė. Mažas apskritas jos veidas atrodė pablyškęs. Viena ranka ji prilaikė sijonus, o kita meiliai tapšnojo Gvidui per petį.

— ...Niekada ir niekur neketini važiuoti, taip? Atsakyk man, atsakyk! Tu neturi teisės šitaip su manimi elgtis! — matėsi, jog Gvido širdis sruvo krauju.

„Nereikalauk, neversk manęs to pasakyti. Nes pasakęs aš negalėsiu atsiimti savo žodžių.“ Tonijų užplūdo džiugus jaudulys, jautėsi tarsi pakylėtas. Bet kartu atrodė, tarytum stovi ant bedugnės krašto. Tereikia žengti porą žingsnelių, ir jau nebepajėgs išsilaikyti.

— Tu žinojai, tu visuomet žinojai.

Nejaugi Tonijus taip pasakė?

— Juk buvai ten, mano bičiuli, mano tikrasis, pats brangiausias bičiuli, mano vienintelis broli žemėje, tu buvai ten, tu matei savo akimis! Mano atvejis nė kiek nepanėšėjo į operacijas, atliekamas mažiems berniukams, kurie yra prausiami, puoselėjami ir globojami, o paskui gretomis siunčiami į konservatoriją lyg gaideliai į turgų! Gvidai...

— Tuomet nukreipk pyktį į mane! — meldė maestro. — Nes aš irgi ten dalyvavau! Aš buvau tavo brolio įnagis, ir tu tai žinai...

Apkabinusi Gvidą grafienė mėgino jį nuraminti. Ir tarytum iš tolo atsklido maestro aimana: „Aš negaliu be tavęs gyventi, Tonijau, negaliu gyventi be tavęs...“

Bet Tonijus buvo šaltas kaip ledas. Viskas nutolo, liūdnai ir nebesugrąžinamai. Jis išspaudė žodžius:

— Tu ten nedalyvavai. Tu tebuvai šachmatų figūrėlė, stumdoma iš vieno langelio į kitą.

Gvidas šaukė, jog jis sėdėjo šventojo Morkaus aikštės kavinėje, jog buvo ten, kai tie žmonės atėjo ir pasakė, girdi jis privalo nugabenti Tonijų į Neapolį.

— Nekalbėk apie visa tai! — maldavo grafienė.

— Aš kaltas! Aš galėjau visa tai sustabdyti! Jeigu nori keršyti, keršyk man! — šaukė Gvidas.

Nutempusi jį atgal, grafienė pasivedėjo Tonijų į šalį. Jos veidas atrodė labai senas, ir kalbėjo ji be galo tyliu balsu, nes šnekėjo apie šiurpią paslaptį, esą čia sena sąskaita ir reikią pasiųsti samdomus žudikus, o jam nesą reikalo teptis savo rankų, nejaugi jis nežinąs, jog turi draugų, kurie gali visu tuo pasirūpinti? „Tu tik tark žodį!“ Bet Tonijus beveik nesiklausydamas jos žvelgė pro langą, kur alsavo mėnesienos nutviekstas sodas, o kitapus sodo plieskė puotos salės šviesos, kur jis pats visai neseniai buvo. Ir vaikinas pagalvojo: „Kažin ar Kristina dar ten?“ Ir pamėgino įsivaizduoti ją šokančią su Alesandru.

— Aš gyvas, — sušnibždėjo.

— Ak, spindulingasis vaikeli, — pratarė grafienė.

Gvidas raudojo.

— Bet juk jis visuomet žinojo, kad ateis laikas, kai jam teks likti vienam. Aš jo nepaleisčiau, — prisipažino Tonijus grafienei, — jei jis nebūtų pasirengęs. Bet Milano žiūrovai panorės jį pamatyti ir be manęs. Ir jūs pati tą žinote...

Ji palingavo galvą.

— Bet, spindulingasis vaikeli, juk žinai, kas nutiks, jei tu dabar nuvažiuosi į Veneciją! Kaip man tave perkalbėti...

Taigi šie žodžiai nuskambėjo. Tai įvyko. Padaras, kuris tamsoje taip ilgai laukė savo valandos, pagaliau išsiveržė į laisvę, ir dabar tapo nebesutramdomas.

Ir vėl Tonijų užvaldė džiugus jaudulys. „Važiuok į Veneciją. Padaryk, ką privalai. Tegul tai įvyksta. Ir daugiau nebereikės laukti, laukti, dusti iš neapykantos bei kartėlio. Daugiau nebereikės žiūrėti į tviskantį, nuostabų gyvenimą, aplinkui besivaržantį su tamsa, begaline širdgėla...“

Bet tuomet Gvidas puolė prie jo, grafienei teko pakibti ant jo visu kūnu stengiantis sulaikyti. Dabar maestro veide atsispindėjo neužmaskuotas įniršis.

— Sakyk, kaip tu gali taip su manimi elgtis! — šaukė jis. — Pasakyk man, pasakyk, kaip gali taip elgtis mano atžvilgiu! Net jei aš tebuvau figūrėlė tavo brolio rankose, aš išgabenau tave iš to miesto, aš išvežiau tave, kai buvai sužalotas ir palaužtas...

Grafienė bergždžiai stengėsi jį nuvesti į šalį.

— ...pasakyk, ar būtum norėjęs, kad aš būčiau palikęs tave ten numirti?

Taip, jie būtų tave užmušę, jei būčiau ten tave palikęs! Ir pasakyk man, jog tu nenorėjai ničnieko, nenorėjai nieko iš to, kas vėliau tau nutiko!

— Ne! Liaukis! — grafienė iškėlė rankas.

Ir tuomet Tonijų užvaldęs džiugus jaudulys virto įniršiu. Jis atsigręžė į Gvidą ir išgirdo šiurkštų, šaižų savo balsą:

— Tu žinai priežastį. Žinai geriau nei bet kas kitas! Žmogus, kuris taip su manimi pasielgė, vis dar gyvas ir nesulaukė bausmės. Ar aš galiu vadintis vyru, pasakyk man, ar galiu vadintis vyru jos neįvykdęs!

Ūmai jį apėmė silpnumas, ir Tonijus išsverdėjo į sodą.