Энн Райс - Kastratai

Kaip visuomet po spektaklio, Tonijus jautėsi žvalus ir beveik besvoris; savas vyriškas kostiumas atrodė toks lengvas po visų tų graikiškų šarvų bei moteriškų sijonų. O Kristina vis dar vaidino berniūkštį, tik išleisti auksiniai plaukai suteikė jai panašumo į pažą arba angelą iš senovinio paveikslo.

Jis žiūrėjo į ją netardamas nė žodžio ir galvodamas apie tai, jog verčiau Gvidas būtų nieko jai nesakęs, ir kartu žinodamas, kad Gvidas kažkiek palengvino pasiaiškinimą jam. Bet paskutiniosios naktys su ja... paskutiniosios naktys... kaip jis nori jas praleisti?

Teisybė, dabar, žiūrėdamas į ją, nenorėjo nieko. Ir joje neįžvelgė nei liūdesio, nei baimės.

Tonijus pašaukė Kristiną į miegamąjį, ir ši tuojau pat atbėgo pas jį. Jis pastvėrė merginą bei nusinešė šnipštelėjęs: „Ganimedas“, jusdamas moterišką jos figūrą po bridžiais ir po tankiu dvieiliu švarku.

Jautėsi taip pat, kaip tuomet kavinėje su Paolu: nepaisant mieguistumo, viduje pulsavo gyvybė. Ir spalvos aplinkui buvo ryškios, sodrios. Jis glamžė pirštais plonytes paklodes, glamonėjo švelnią jos kelių lenkmenų odą. Jos pečiai atrodė tarytum nuskalauti melsva šviesa. Ir prispaudęs mylimąją prie savęs jis pagalvojo: kiek dar įstengs visa tai išlaikyti? Kada užplūs nepakeliamas, veriantis skausmas?

Meilės suminkštinta Kristina vėl uždegė žvakes, įpylė jiems abiem vyno ir pradėjo kalbėti.

— Aš važiuosiu su tavimi nors ir į pasaulio kraštą, bet kur, — pratarė ji. — Tapysiu kilmingų Drezdeno bei Londono damų portretus. Tapysiu rusus Maskvoje, tapysiu karalius ir karalienes. O Vokietija! Tu tik pagalvok, Tonijau, apie visas tas bažnyčias, muziejus bei pilis su bokštais ir bokšteliais ant aukštų kalvų! O ar tu kada nors matei šiaurės šventoves? Ten tiek vitražų! Tik įsivaizduok tokią bažnyčią, ne marmurinę, o akmeninę, aukštais, siaurais skliautais, smingančią į dangų, ir daugelį žvilgančių įvairiaspalvių stikliukų, iš kurių susidėlioja angelų bei šventųjų veidai! Tu tik pagalvok apie tai, Tonijau! O Sankt Peterburgas žiemą! Naujas miestas, pastatytas Venecijos pavyzdžiu, apgaubtas nuostabaus balto sniego antklode...

Jos balse nesijautė nevilties, o akys svajingai švytėjo, jis neatsakydamas spustelėjo mylimajai ranką, tarsi skatindamas tęsti.

— Mes keliautume visur keturiese, — kalbėjo ji. — Tu, Gvidas, Paolas bei aš. Nusipirktume pačią brangiausią kelioninę karietą ir galėtume netgi pasiimti drauge nepakenčiamąją senjorą Bjanką. O galbūt Gvidas pasikviestų ir savo gražuoliuką Marčelą. Kiekviename mieste išsinuomotume prašmatnų būstą, pietautume drauge, ginčytumėmės, lankytume teatrą! Dienomis aš tapyčiau, o vakarais tu dainuotum. O jeigu kokia nors vieta mums patiktų labiau už kitas, pasiliktume ten ir galbūt kartais išvyktume užmiestin pabūti vieni, toli nuo visų bei visko. Juk mudu dar labiau mylėtume ir suprastume vienas kitą. Tu tik įsivaizduok, Tonijau!

— Man derėjo pabėgti su keliaujančia opera, — tyliai sumurmėjo jis.

Ji pasilenkė prie jo, susikaupusi suraukė auksinius antakius, bet supratusi, jog jis nekartos to, ką pasakė, tiesiog pabučiavo jį į lūpas.

— Mes nusipirktume vilą, kurią rodžiau tau prieš mėnesį, ir ši taptų mūsų tikraisiais namais. Pavargę nuo užsienio kalbų mes sugrįžtume namo, ir Italija pasitiktų mus ryškiu savo švytėjimu! O, tu nė negali įsivaizduoti, kaip būtų nuostabu! Gvidas galėtų vakarais rašyti sonatas, o Padas užaugtų ir taptų puikiu dainininku. Jisai irgi debiutuotų Romoje.

Mes visi priklausytume vienas kitam. Kad ir kas nutiktų, liktume drauge, būtume viena didelė šeima, vienas didis klanas. Aš tūkstantį kartų apie tai svajojau, — prisipažino ji. — Ir jeigu po visų mano mergiškų svajonių gyvenimas galėjo padovanoti man tave, tuomet ir visa kita gali tapti tikrove.

Kristina patylėjo įdėmiai žvelgdama į jį.

— Ką tu pasakei Paolui, kai išsigabenai jį iš Neapolio? Paolas pats man papasakojo. Pareiškei, jog viskas yra įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi. O dabar jo gyvenimas pavirto pasaka, pilna rūmų, turtuolių ir begalinių dainų. Tonijau, viskas yra įmanoma — čia tavo žodžiai.

— Koks naivumas, — atsakė jis.

Ir pasilenkęs pabučiavo Kristiną, paglostė jos veidą žavėdamasis įstabiai minkštais, beveik nepastebimais pūkeliais, dengiančiais jos skruostus. Paskui piršto galiuku palietė jos lūpas. Ji niekada nebuvo gražesnė nei dabar.

— Ne, ne naivumas, — užprotestavo ji. — Tonijau, čia įžvalgumas.

— Paklausyk manęs, gražuole, — ištarė Tonijus šiurkščiau, negu pats norėjo. — Tu labai stipriai mane myli. Taip pat stipriai, kaip ir aš tave. Bet tu niekada iš tiesų nepažinai vyriškos meilės. Tu nepažįsti vyriškos jėgos, vyriškų poreikių, vyriškos ugnies. Tu kalbi apie šiaurės šventyklas, apie akmenis, vitražus, apie skirtingus grožio tipus. Taigi vyrai tokie pat. Yra skirtingi meilės tipai. Ir vyriška meilė — kitokia. Ateis laikas, ir tu sužinosi, jog didžiulis pasaulis pilnas paslapčių, slypinčių paprasčiausiuose dalykuose, kuriuos kiti laiko savaime suprantamais. Kalbu apie paprastą kiekvieno vyro jėgą. Ir argi tu nematai, kai viskas jau pasakyta bei padaryta, jog toji galia ir yra kaip tik tai, kas buvo atimta iš mūsų abiejų, kas buvo atimta iš manęs?

Kaip manai, ką man reiškia nuolatinis suvokimas, jog niekada negalėsiu suteikti tau to, ką gali bet kuris vyriokas, eilinis darbininkas: gyvybės kibirkštėlę tavo viduje, kūdikį, kuriame susijungtume mudu abu? Kad ir kaip karštai tvirtintum dabar mylinti mane, kaip gali būti tikra, kad neateis diena, kai tau atsiskleis tikroji mano esybė!

Jis pamatė išgąsdinęs merginą. Tvirtai lakė ją už pečių — tokių trapių, dailių, jos lūpos virpėjo, o akys blizgėjo, pilnos ašarų.

— Tu pats nežinai, kas esi, — riktelėjo Kristina, — kitaip nesakytum man viso šito!

— Aš nebekalbu apie respektabilumą, — paprieštaravo jis. — Dabar aš galiu patikėti tavimi, kai tvirtini negalvojanti apie santuoką, sakai, esą tau nerūpi šnekos, pasmerkimas dėl meilės dainininkui kastratui. Tu mane įtikinai esanti pakankamai stipri, galinti nepaisyti liežuvavimo. Bet tu nežinai, ką reiškia laikyti glėbyje vyrą! Negi, tavo manymu, aš įstengsiu ištverti akimirką, kai pamatysiu tavo akyse, jog tau nusibodau ir tu pasirengusi susirasti kitą...

— Argi jau taip blogai, kad aš myliu tavyje vyrams nebūdingą švelnumą? — piktai paklausė ji. — Ar keista, kad mieliau renkuosi tavo ugnį, o ne bet kurią kitą, kuri galėtų mane sunaikinti? Nejaugi tu nematai, koks galėtų būti mūsų gyvenimas dviese! Kodėl aš turiu norėti to, ką man gali duoti kiekvienas, kai turiu tave! Argi po tavęs kas nors kitas man gali turėti reikšmės? Kas dar gali turėti bent šiokios tokios vertės? Tu — Tonijus Treskis, talentingas ir didingas, kiti to įnirtingai siekia visą gyvenimą ir nieko nepeša. Ak, kaip aš dabar pykstu ant tavęs! Net panorau tave įskaudinti! Nirštu todėl, kad netiki manimi! Netiki, jog mudu galėtume gyventi drauge ir kaip būtų nuostabu! Tu pasirenki už mus abu, niekada tau šito neatleisiu! Supranti? Tu padovanojai man save tokiam trumpam laikui! Niekada tau šito neatleisiu!

Kristina sėdėjo palinkusi į priekį. Nuogas krūtis slėpė auksinių plaukų šydas. Užsidengusi rankomis veidą, ji tankiai krūpčiojo nuo slopinamos raudos.

Tonijus norėjo ją paliesti, paguosti, bet pats irgi jautėsi piktas ir nelaimingas.

— Tu negailestinga, — netikėtai ištarė jis. O kai mergina pakėlė užverktą, nuo ašarų ištinusį veidą, paaiškino: — Tu negailestinga berniukui, kuriuo aš buvau, ir vyrui, kuriuo galėjau tapti. Tu negailestinga, nes nematai, jog kaskart spausdamas tave glėbyje aš žinau, kas galėtų tarp mūsų būti, jeigu...