Энн Райс - Kastratai

Здесь есть возможность читать онлайн «Энн Райс - Kastratai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Историческая проза, Исторические любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kastratai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kastratai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Operos kastratai - kai kam gėdinga, kai kam žavinga Europos kultūros praeitis. Farinelis, Kafarelis - kiek daugiau nei prieš du šimtmečius šie vardai buvo kone garsesni už šiuolaikinius operos grandus Lučianą Pavarotį, Andrea Bočelį, Plačidą Domingą. Ką iš tiesų jautė šie žmonės, atsibudę iš opiumo narkozės, kas dėjosi jų širdyse bei sąmonėje, kai suvokdavo, jog gyvens gerokai trumpiau negu paprasti mirtingieji? Ar tikrai jų seksualinis alkis buvo toks ryškus, kad apie tai rašė net pats Kazanova?

Kastratai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kastratai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ji uždengė delnais jam burną. Tonijus nustebęs pažvelgė į ją, o paskui atitraukė jos ranką.

— Ne! — papurtė galvą Kristina. — Tuomet mes apskritai niekada nebūtume susitikę. Ir aš prisiekiu tau visu kuo, kas man šventa, jog tavo priešai yra ir mano priešai; tie, kurie žeidžia tave, žeidžia ir mane. Bet juk tu kalbi ne apie kerštą, o apie mirtį. Vardan šito ketini nutraukti savo gyvybę. Gvidas tai žino. Ir aš žinau. O kodėl? Todėl, kad tasai žmogus turi žinoti, ar ne? Jis privalo žinoti, jog ne kas kitas, o tu atėjai jo nužudyti po viso to, ką jis tau padarė. Jis privalo žinoti, jog atėjai tu!

— Taip, tu teisi, — tyliai atsakė Tonijus. — Tikra tiesa. Tu viską suformulavai geriau ir aiškiau, nei pavyktų man pačiam.

Gerokai vėliau, kai Tonijus nusprendė, kad Kristina, išverkusi visas ašaras, užmigo, susipynusi su juo karštomis rankomis bei kojomis, jis tyliai išslydo iš merginos glėbio, atsargiai pataisė pagalvę jai po galva, nuėjo į dirbtuvę ir atsisėdęs prie lango įsmeigė akis į smulkias žvaigždes.

Vikruolis vėjas jau išvaikė sunkius debesis, bet miestas vis dar žvilgėjo, nupraustas lietaus, ir atrodė toks nuostabus mėnesienoje. Šimtai žiburėlių mirgėjo balkonuose bei languose, pro sulūžusių langinių plyšius visose siaurose gatvelėse apačioje, po blizgančiais stogais.

Jis pagalvojo: ar Kristina jį kada nors supras? Jei atsitrauks dabar, tai reikš, jog atsitraukė visiems laikams. O kaip jis galės gyventi nuolat jusdamas šį savo silpnumą, košmariško pralaimėjimo pripažinimą, suvokimą, jog leido Karlui sumaitoti ir sugriauti jo gyvenimą, o tuomet paliko jį gyventi lyg niekur nieko?

Prieš akis iškilo namai Venecijoje. Žmonos, kurios niekada nepažino, šmėkla ir vaikų šmėklų pulkelis. Išvydo žiburius viršum kanalo bei švytinčius rūmus, lėtai išnykstančius po vandeniu. „Kodėl taip pasielgta su manimi?“ Norėjosi rėkti, ir staiga pajuto Kristiną stovint šalia, jam prie šono.

Mergina atrėmė mažą galvutę jam į petį, Tonijus pažvelgė jai į akis ir išsigando pražiopsojęs svarbiausią savo gyvenimo momentą. Tikriausiai kažkada padarė kažką siaubingai blogo, priešingu atveju tiesiog negalėjo šitaip nutikti Tonijui Treskiui, gimusiam dideliems darbams!

Kliedesiai.

Tūkstančius piktadarysčių įvykdė tie, kurie niekada nebuvo nei apkaltinti, nei nubausti; nepaisant didingų pažadų, niekada nebuvo nieko daugiau, tik nelaimės bei nepritekliai — štai kur slypėjo šio pasaulio siaubas. Vaikai, suluošinti tam, kad būtų paversti serafimų choru, jų daina virto rauda, nukreipta į dangų — į dangų, kuris jų negirdi.

O jam pačiam visa tai nutiko gryno atsitiktinumo dėka — įstabaus atsitiktinumo — tik todėl, kad vieną tolimą žiemą naktimis dainuodavo siaurose Venecijos gatvelėse, apnuogindamas širdį po tokiomis pat kaip ir šios žvaigždėmis.

„O jeigu vis dėlto įsivaizduočiau, kad išties yra taip, kaip pasakė ji...“ Tonijus stovėjo tamsoje ir žiūrėjo į Kristiną, į jos galvos linkį, nuogus pečius po laisvai krintančiu apklotu, kuriuo ji apsigaubė, o kai mylimoji pakėlė į jį akis, jis pamatė kaktos baltumą bei tamsius veido kontūrus.

„Jeigu įsivaizduočiau, jog visa tai išties įmanoma... Jog kažkur žemės pakrašty, žėruojančiame jų pačių pasaulio kampelyje, juodu galėtų gyventi drauge ir mylėti vienas kitą, o visa kita — tai, kas duota kitiems — teprasmenga skradžiai!“

— Aš myliu tave, — pasakė jis bei pagalvojo: „Ir tu beveik privertei mane tuo patikėti.“

Tonijaus balsas virptelėjo. Tačiau kaip jis gali ją palikti? Kaip gali palikti Gvidą? Kaip gali išsiskirti pats su savimi?

— Taigi kada tu išvyksti? — paklausė Kristina. — Jei jau nusprendei taip pasielgti ir niekas pasaulyje negali tavęs sulaikyti...

Tonijus papurtė galvą. Kad tik ji daugiau nieko nesakytų! Mylimoji dar nesusitaikė su šia mintim, ne, dar nesusitaikė, ir bent jau šią akimirką jis negalėjo pakęsti, girdėdamas ją apsimetinėjant. Paskutinysis operos pasirodymas turėjo įvykti kitą vakarą. Bent jau tiek laiko jiems dar liko. 7

Ir štai atėjo baigiamųjų žirgų lenktynių metas. Arkliai veržėsi į priekį, įsirėždavo į minią mindydami žiūrovus, ir nors orą drebino šaižūs klyksmai, niekas negalėjo sulaikyti gyvulių veržimosi Venecijos aikštės link. Žuvusieji bei sužeistieji buvo tuojau pat nunešami į šalį. Tonijus stovėjo tribūnos viršuje spausdamas prie savęs Kristiną ir žvelgė į aikštę, kur ant pakvaišusių, suplukusių arklių galvų žmonės metė pilkus skarmalus.

Tamsa pamažu leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavalo užbaigimo ritualas, skelbiantis paskutiniąsias valandas prieš Gavėnios pradžią: moccoli 26 .

Žvakės visur.

Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsižiebė ant karietų stogų, ant karčių, tarpduriuose sėdinčių moterų, vaikų, vyrų rankose... ir štai jau aplinkui mirguliavo tūkstančių tūkstančiai žvakių. Tonijus skubiai sugriebė šalimais stovinčio žmogaus žvakigalį ir palietė Kristinos žvakę, nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas kuždesys: „Sia ammazzato chi non porta moccolo“ — „Mirtis tam, kuris nelaiko žvakės!“

Tuojau pat kažin kokia tamsi figūra puolė į priekį ir užpūtė Kristinos žvakę, nors toji ir mėgino pridengti liepsną ranka. Nuskambėjo šūksnis: „Sia ammazzato la signorina!27 Tonijus tuojau pat vėl uždegė bičiulės žvakę, o paskui, pridengęs savąją ugnelę nuo to paties nenaudėlio, stipriu iškvėpimu iš galingų savo plaučių užpūtė jo žvakę ir ištarė tą patį prakeiksmą: „Sia ammazzato il signore!“28

Visa gatvė apačioje virto blausiai apšviestų veidų jūra. Kiekvienas stengėsi apsaugoti savosios žvakės liepsną ir tuo pat metu užpūsti kito žvakelę. „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“

Paėmęs Kristiną už rankos, Tonijus nusivedė ją žemyn nuo tribūnos, užpūsdamas silpnus žiburėlius kairėje ir dešinėje, o žmonės aplinkui mėgino jam atkeršyti. Prasispraudęs į pačią minios tankumą, Tonijus prisitraukė Kristiną bei apkabino. Jis svajojo apie kokią nors nuošalią gatvelę, kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti tą mažą meilės žaidimą, kuriuo kankino vienas kitą visą šią dieną atskiesdami visa tai vynu, juoku bei bemaž desperatišku linksmumu.

Šį vakarą operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prieš dvyliktą, tai yra dar prieš prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apie nieką daugiau, tik apie žvaigždėtą dangų, apie juodu supantį mažučių žiburėlių vandenyną bei šnabždesius aplinkui: „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“ Ūmai jo liepsnelė užgeso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuo momentu iš visų pusių stumdomas ir kumščiuojamas Tonijus prisispaudė mylimąją bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio į užgesusias abiejų žvakeles. Minia pasigavusi nusinešė juos drauge tarsi jūros banga.

— Duokite man savo ugnelės, — skubiai kreipėsi Kristina į šalimais stovintį augalotą žmogų. Uždegė savo žvakę ir perdavė liepsnelę Tonijui.

Iš apačios apšviestas jos veidas atrodė šiurpokai. Minkštos garbanėlės mirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galvą mylimajam ant krūtinės ir priglaudė prie jo žvakės savąją, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abu liepsnos liežuvėlius.

Galų gale atėjo metas išeiti. Minia pamažėle sklaidėsi. Vaikai vis dar užpūtinėjo žvakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsakydavo tuo pačiu, ir šis pamišimas pamažu persikėlė į šonines gatveles. Tačiau Tonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti šios paskutinės karnavalo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kastratai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kastratai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kastratai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kastratai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x