Энн Райс - Kastratai

— Visa tai, kas buvo padaryta man, kitą žmogų būtų seniai pastūmėję įvykdyti kerštą, — sušnibždėjo Tonijus. — Ir aš žinau, kad tik mano laimė vertė mane atidėlioti šio tikslo siekimą. Aš nejaučiu savo gyvenimui neapykantos nė paniekos. Aš jį vertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet ir džiaugsmas, ir visi aplinkiniai žmonės mane džiugino, nors geidulingumo niekad netrūko, o šit aistros akivaizdžiai stigo. Aš negaliu šito neigti. Bet aš gyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, į kurią pataikius saulės spinduliui šviesa susprogsta, ir stiklinė tampa pačia šviesa.

Tad kaip aš galėjau jį nužudyti? Vėl paversti savo motiną našle, o jų vaikus — našlaičiais? Kaip galėjau į tuos namus atnešti tamsą bei mirtį? Ir kaip galėjau pakelti prieš jį ranką, kai jis — mano tėvas, kuris mylėdamas mano motiną padovanojo man gyvybę? Kaip galėjau šitaip padaryti tuo metu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei patenkintas, koks nesijaučiau niekad, netgi vaikystėje?

Todėl aš vis atidėliojau savo užmačias. Nusprendžiau, jog Karlas privalo turėti du vaikus. Aš laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kas mane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, bei kliūčių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laimę vertė mane nesiimti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jausti kaltę dėl to, jog ketinu jį nužudyti. Kodėl jis privalo mirti, kai aš turiu visą pasaulį, meilę ir viską, apie ką tik gali svajoti vyras! Štai ko pats savęs klausinėjau.

Bet netgi šiandien, šią pat dieną, aš vis dar laukiau kovodamas su savo sąžine ir išsikeltu tikslu. Ginčijausi ne su kitais, o pats su savimi.

Akimirksnį patylėjęs, Tonijus karčiai atsiduso.

— Ir štai dabar, jūs matote, jis pats perkirto šį mazgą: pasiuntė samdomus žudikus, kad mane užmuštų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motina mirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galėjo rasti nenuginčijamų motyvų, kurie mano nužudymo atveju užtikrintų jam mirties nuosprendį. O aš visus tuos metus buvau ištikimas namams, šeimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.

Pasiųsdamas tuos galvažudžius nužudyti manęs jis pamėgino sugriauti patį gyvenimą, kuris laikė mane atokiau nuo jo, tą gyvenimą, kuris man sakė: užmiršk jį, lai gyvena!

Bet aš negaliu jo užmiršti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. Aš privalau važiuoti tenai bei užmušti jį, ir Dievas liudininkas: nėra priežasties, dėl kurios negalėčiau to padaryti, o paskui sugrįžti pas tuos, kuriuos myliu ir kurie manęs laukia. Pasakykite man, jog nėra priežasties, dėl kurios aš privalėčiau sunaikinti save, idant atsiskaityčiau su tuo žmogumi, šiandien pamėginusiu mane nužudyti. — — Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau, — paklausė kardinolas, — neaukodamas savo paties gyvybės?

— Taip, mano pone, — tvirtai atsakė Tonijus. — Aš galiu taip padaryti. Jau seniai radau būdą įvilioti jį į savo tinklus minimaliai rizikuodamas.

Kardinolas patylom mąstė apie viską, ką išgirdo, ir prisimerkęs žvelgė į tolį, į tabernakulį.

— Ak, kaip menkai aš tave pažinojau, kaip mažai težinojau apie tai, ką tu išgyvenai... — pagaliau ištarė jis.

— Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys, — tęsė Tonijus. — Visą vakarą jis mane kamavo. Prisiminiau seną legendą, kurioje didžiajam užkariautojui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis perkirto šį kalaviju. Mat šita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būseną. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina troškimas gyventi bei tikėjimas, jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats. Ką gi, jisai perkirto Gordijaus mazgą savųjų samdinių peiliais. Ir šiandien vakare, kai aš scenoje šypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovos galvojau pagaliau supratęs, kodėl man niekad nepatiko ši sena legenda. Kokia gi čia išmintis — tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįslę, kuri įvarė aklavietėn kur kas šviesesnes galvas? Koks grubus, tragiškas nesupratingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arba nukerta. Ir, ko gero, tik tie iš mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei, įstengia aiškiau pamatyti gėrio bei blogio išmintį ir patirti paralyžiuojančią jos jėgą.

Ak, jei turėčiau laisvę rinktis, aš visą laiką leisčiau eunuchų, moterų, vaikų ir kalavijų vulgarumą niekinančių šventųjų draugijoje! Bet aš nesu laisvas. Jis ateina manęs. Jis man primena, jog vyriškos prigimties taip lengvai nesunaikinsi, jog ją galima pažadinti giliausiose mano gelmėse ir nukreipti prieš jį. Viskas yra taip, kaip aš visuomet maniau: aš ne vyras ir kartu vyras, ir aš negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisai nesusilaukė bausmės!

— Tuomet yra tik vienas teisingas kelias iš aklavietės, — kardinolas pagaliau atsisuko į jį. — Tu negali pakelti rankos prieš tėvą už tai nesumokėdamas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau Šventojo Rašto. Tačiau tavo tėvas mėgino tave nužudyti, nes jisai tavęs bijo. Išgirdęs apie tavąjį triumfą scenoje, tavo turtą, fechtavimo įgūdžius, apie tai, kokie įtakingi žmonės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketini stoti prieš jį.

Taigi tu privalai nuvykti į Veneciją. Tu turi priversti jį paklusti. Aš galiu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip panorėsi. Ir surenk su juo akistatą, jei tu šito taip trokšti. Įsitikink, jog visus šiuos metus jis kentėjo bei atliko bausmę už tau padarytą blogį. O paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam nepakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiriš, ir kalavijų neprireiks.

Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip žmogus, jaučiantis pagarbią baimę, žinantis, ką tu išgyvenai, ką praradai ir kiek, nepaisant nieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė manęs taip, kaip bandė tave. O kai aš nusidėjau savo Viešpačiui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidus ir neparodei nei paniekos, nei begalinio pranašumo mano silpnybės akivaizdoje.

Elkis taip, kaip aš tau pasakiau. Žmogus, leidęs tau taip ilgai gyventi, iš tiesų nenori tavęs žudyti. Jis labiausiai trokšta gauti tavo atleidimą. Ir tik pamatęs jį klūpantį prieš save ant kelių, galėsi savo tėvą įtikinti, jog tau pakanka stiprybės jam atleisti.

— Bet argi man pakanka stiprybės? — paklausė Tonijus.

— Kai suprasi, jog ši stiprybė — pati galingiausia iš visų, tu jos įgysi. Tu tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus amžinas šio tapsmo liudininkas.

Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savo rašomojo stalo, iš ten sklido tylūs garsai: štai jis pakėlė taurę, štai gurkštelėjo iš jos, štai beveik be garso pastatė taurę ant medinio stalo paviršiaus.

Paolas gulėjo susirietęs į kamuoliuką Gvido lovos viduryje. Mėnesiena apšvietė ašarotą berniuko veidą bei pasklidusius plaukus; matėsi, kad vaikas užmigo nenusirengęs ir kad jam buvo šalta, nes gulėjo apglėbęs save abiem rankom.

Tonijus, pakėlęs sulankstytą apklotą, užklojo berniuką. O paskui pasilenkęs pabučiavo Paolą.

— Juk ir tu apraudi mane? — atsisuko jis į Gvidą.

— Galbūt, — atsakė Gvidas. — Gal tave. O gal save. Ir Paolą. Kristiną irgi.

Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pamažu išryškėjo Gvido veidas.

— Ar spėsi parašyti operą iki Velykų?

Maestro padvejojęs linktelėjo.

— Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk karietą, pakankamai didelę, kad jūs visi — Kristina, Paolas, senjora Bjanka — galėtumėte nukakti į Florenciją ir ten išnuomoti mums namą. O aš pažadu: jeigu negrįšiu anksčiau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu šalia tavęs dar prieš atsiveriant teatro durims.