Энн Райс - Kastratai

Aikštė susiūbavo, bet vėl atsistojo savo vieton.

Ir tuomet brendis, vynas bei kančia, keistai susimaišę, atliko savo darbą: atėjo momentas, kai jis galėjo iškęsti viską. „Taip, Tonijui teks mirti, nes aš neturiu pasirinkimo, nes aš negaliu pasielgti kitaip! Ir tegul — jei reikia — šitai ištirpsta poezijoje, mano giedantis paukštužėli, mano dainininke, mano sūnau kastrate! Ilga mano ranka pasieks Romą, sugriebs tave už gerklės, ir tu nutilsi amžiams, užtat aš pagaliau galėsiu kvėpuoti!“

Po arkada šmėžavo jo bravai, niekada pernelyg neatsitolinantys.

Karlas panoro vėl nusišypsoti, pajusti šypseną savo veide. Taip skaisčiai žaižaruojanti aikštė tiesiog turi susprogti beformiu švytėjimu.

Tačiau jį jau slėgė kitas jausmas, kita vizija, kažkas, kas ištirpdė šį patrauklų malonumą, siūlantį jam skonį... ko? Kažin ko panašaus į begarsį riksmą iš pražiotos burnos.

Karlas išgėrė brendžio. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys jos sijonai, jos šydas, vėjo prilipintas prie veido, sužadinantis keistą nežymią paniką, skatinančią gurkštelėti dar sykį ir dar?

Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anksčiau!

Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina jo pusėn, ji artinasi! Rodos, iš visos aplinkui šmirinėjančios minios tos moters pasirinktas tikslas — būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jį persekioja, dėl to jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip ir Karlo vyrukai?

Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jį persekioja. Taip, jinai jį persekioja. Iš po juodojo savo šydo ji matė jo šypseną. Ir mato jo šypseną dabar.

„Aš noriu šito, aš noriu viso šito! — jis net sugriežė dantimis. — Aš noriu šito, aš visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tik tegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!“

Karlas plačiai atmerkė akis. O kai pamatė miglotą jos veido ovalą ir rankų judesius po plevenančiu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne žmogiška būtybė, o kažin kokia šmėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.

Ūmai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus, jog Karlas šiek tiek palenkęs galvą vėl prisimerkė, kad geriau matytų.

Jinai tolo, ir dabar visos gazo klostės išsiskleidė, o sijonai susiūbavo nuo vėjo. Nepaisant kulniukų, ji nė sykio nekluptelėjo, ėjo ryžtinga vyriška eisena, o paskui vėl apsisuko aplink.

Karlas tyliai nusijuokė. Jis niekad gyvenime nematė šitaip besielgiančios moters.

O kai ji atsisuko, sijonai išsiskleisdami apsisuko kartu su ja, ir nepažįstamoji vėl pradėjo artintis šiurpoku besvoriu žingsniu; Karlui šoną pervėrė staigus skausmas.

Kartu su iškvėpimu iš krūtinės išsiveržė švilpesys.

„Girta, kvaila kurtizanė, našlė — kad ir kas tu būtum, — galvojo jis, ir pyktis skverbėsi vidun, tarsi kūne staiga būtų atsiradusi tamsi dėmė, pro kurią galėjo prasiskverbti nuodai, — ką tu žinai apie tai, kas yra aplink tave, ir ar tu gali įsivaizduoti, jog esi viso šito grožio dalis! Tu sudarai dalį šio grožio, nepaisant tavo atgrasių, banalių bei neišvengiamai pasibjaurėtinų minčių!“

Butelis buvo tuščias.

Visai neketino jo išmesti, bet staiga šis sudužo į šipulius ant šlapių akmenų jam po kojomis. Plonytis vandens sluoksnis suribuliavo. Po vandeniu blizgančios šukės nugrimzdo į dugną. Karlas jas užmynė. Jam patiko traiškomo stiklo garsas.

— Dar vieną! — mostelėjo ranka. Ir akies krašteliu pamatė, kaip vienas šešėlis artėdamas vis didėja bei aukštėja.

— Senjore! — tarnas įteikė butelį. — Prašau, eime namo.

— Ak! — jis atkimšo butelį. — Argi aš šiandien neturiu dėl ko liūdėti? — jis piktai pažvelgė Frederikui į veidą. — Dabar, kai mes stovime čia, jis veikiausiai jau pradėjo irti, ir visos tos moterys, alpusios nuo jo balso, dabar verkia bei rauda, o jo bičiuliai, turtingi ir įtakingi Romos bei Neapolio ponai, tikriausiai ruošia jam prašmatnias laidotuves.

— Senjore, meldžiu...

Karlas papurtė galvą. Vėl tasai klaikus kambarys ir tas... kas ten buvo?... Tasai siaubas, kurį juste pajuto, tarsi prieskonį ant liežuvio, kai ji staiga atsisėdo lovoje: „Tonijau!“

Jis uždėjo ranką Frederikui ant krūtinės bei atstūmė jį.

Ir pradėjo gerti lėtai, dideliais gurkšniais, svajodamas, kad sugrįžtų liūdesys, šviesus bedugnis jausmas be jaudulio bei nerimo.

O kurgi ji, juodai apsirengusi moteris? Kur ji dingo?

Apsisukęs ant kulnų pamatė ją vos už dešimties žingsnių nuo savęs. Neabejojo, jog ji pasuko galvą ir pažvelgė į jį, vos tik Karlas dirstelėjo nepažįstamosios pusėn!

Taip, jinai pažvelgė į jį.

Žvelgė į jį iš nakties tamsos. Jisai ją niekino ir kartu žinojo, jog tuo momentu, kai nusišypsojo jai susižavėjusia šypsena, jo akys geidulingai sužibo. Visuomet tas pats įžūlumas, tas pat koketavimas, tas pats slėpynių žaidimas, nors iš vidaus jį griaužia sielvartas. „Manai, aš tavęs noriu, manai, geidžiu tavęs! Taip, aš trokštu išgerti tave tarsi vyną, o paskui numesti šalikelėn tau dar nespėjus suprasti, kas įvyko. Bet ji! Tai buvo laikui nepavaldi meilė. Ir aš ją pražudžiau! „Tonijau!“ — ir daugiau nė vieno žodžio iki pat mirties.“

Jis gėrė brendį pernelyg godžiai: gėrimas tekėjo smakru, varvėjo ant drabužių.

Kažkas su juo pasisveikino, nusilenkė ir skubiai nuėjo šalin pamatęs, kokios jis būklėn. Bet jie atleis! Visi jam atleisdavo. Juk suprantama: žmona numirė, vaikai rauda gedėdami motinos, verkia ir jis. O kažkur už penkių šimtų mylių į pietus toji negarbė, senas skandalas. „Ak, senatorius Karlas Treskis! — tikriausiai kalba jie. — Kiek jam teko ištverti!“

Dar kažkas. Frederikas palietė alkūnę. O jis neatitraukė akių nuo moters juodais drabužiais. Toji aiškiai bandė jį suvilioti.

— Juk sakiau, palik mane vieną.

— ...Atplaukė, ir jame nieko nebuvo, senjore.

— Jame? Neišgirdau, ką sakei.

— Pašto laive, senjore. Ten nebuvo...

Kekšė grakštumu priminė katę; ji dvelkė elegancija — suknelės plevėsavimas arba jos žingsniavimas prieš vėją. Jis jos geidė, jisai jos geidė! O kai viskas bus baigta, jis atsiklaups ir prisipažins: „Aš jį nužudžiau. Aš neturėjau pasirinkimo, aš ne...“ Karlas apsisuko aplink ir įdėmiau pasižiūrėjo į Frederiką.

— Ką tu pasakei?

— Pašto laive nieko nebuvo, senjore. Jokio pranešimo negavome, — ir nuleidęs balsą bemaž pašnibždomis pridūrė: — Jokio pranešimo iš Romos.

— Jei nebuvo, tuomet bus.

Karlas ištiesė pečius. Taigi laukimas tęsiasi, o kartu ir kaltės jausmas. Ne, ne kaltė, tiesiog nesmagumas, įtampa, trukdanti kvėpuoti.

Dabar jis laukė to pranešimo bemaž apimtas siaubo. Po pirmojo įtūžio protrūkio, kai paklausė, ar gali pasikliauti jų ištikimybe, šie atsakė: „Mes atgabensime jums įrodymą.“ — „Nejaugi? Ir kokį gi? — paklausė jis tuomet. — Kruviną galvą maiše?“

Tada Karlas nusijuokė, ir netgi jie, galvažudžiai, nustėro iš siaubo, nors ir pamėgino nuslėpti išgąstį, nutaisę neišskaitomus veidus — tarsi nukaltus iš medžio, grubius, nenušlifuotus. „Nereikia vežti man įrodymų. Reikia tik įvykdyti užduotį. O naujiena greitai mane pasieks.“

Dainininkas Tonijus Treskis! Kaip tik taip jisai vadinamas, netgi girdinti Karlui, net kreipiantis į jį, jo brolį, drįstama sakyti: „Dainininkas Tonijus Treskis!“

Prieš daugelį metų kiti irgi žadėjo atvežti įrodymą, bet Karlas atsisakė. O kai jie vis dėlto išvyniojo jo akivaizdoje krauju nudažytą skarmalą, ir jis išvydo kruviną masę, atšoko už kėdės, kad nebematytų, ir subliuvo: „Patraukite šalin, patraukite!“