Энн Райс - Kastratai

Akimirksniui nustėro.

Ir tuomet jinai priėjo. Karlas žinojo nesąs toks girtas, kad regėtų haliucinacijas. Ji buvo graži! Ji buvo tokia pat graži, kaip ir viskas aplink, ir pati tai žinojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties iškviesta dvasia, ji turėjo neįtikėtiną manekeno veidą, lėlės, didumo sulig žmogumi.

Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!

Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje šviesoje, taigi jam teko prisimerkti, kad geriau ją įžiūrėtų, kai grįžtelėjusi per petį nepažįstamoji vėl parodė savo veidą. „Taip, paskui ją! Paskui ją!“

Dabar gražuolė narsiai, žavingai įžūliai kvietė jį paskui save!

Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip šito reikėjo dabar, nes skausmas bent trumpam atsitraukdavo.

Moteris ėjo vis greičiau ir greičiau.

O pasiekusi priešais nusidriekusį kanalą atsisuko.

Vualis lėtai nusileido.

Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė ją vytis ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė beveik šalia jos. Jos sijonai bemaž lietė vandenį. Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.

— Įžūli tiek pat, kiek ir graži! — pratarė jai, nors ji vis dar buvo pernelyg toli ir negalėjo išgirsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.

Jis pastebėjo už nugaros susiburiančius savo žmones, o Frederiką einantį artyn.

Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai žengė į valtį, kuri išsyk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karlą į uždarą kajutę, kur jau dingo moteris.

Atsilošęs ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilietimą.

Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O priešais jį sėdėjo toji gražuolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavimą.

Širdis daužėsi, upeliais žliaugė prakaitas. Štai pabėgimo kaina! Bet Karlas turėjo ją! Nors vos galėjo ją įžiūrėti; šviesa skverbėsi į kajutę pro užuolaidų plyšelį.

— Aš noriu tave matyti, — sušnibždėjo, stengdamasis nugalėti nemalonų maudulį krūtinėje, — aš noriu matyti...

— Ką jūs norite matyti? — sušnibždėjo ji.

Jos žemas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!

Karlas nusijuokė! Ir atsisukęs į ją trūktelėjo į viršų vualį.

— Tavo veidą!

Jis užgriuvo ant jos ir uždengė jos burną savąja, įspausdamas moterį į pagalves. Ir išsyk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepažįstamoji kilstelėjo rankas, norėdama jį sulaikyti.

— O ką tu sau manei? — jis atsitiesė, apsilaižė lūpas ir pažvelgė tiesiai į prieblandoje švytinčias juodas jos akis. — Manei galinti su manimi žaisti?

Moteris žvelgė į jį nepaprastai keistu, nustebusiu žvilgsniu. Jos veide nesimatė nei koketiško pasipiktinimo, nei apsimestinio išgąsčio. Ji tiesiog žiūrėjo į jį tarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų kokį negyvą daiktą, ir dabar, prietemoje, nepažįstamoji jam atrodė gražesnė už visas kada nors matytas būtybes.

Neįtikėtinas grožis! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauks neišvengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kol kas nepažįstamoji išliko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pažinojo šį grožį visada, jog jis slypėjo mažoje sielos slaptavietėje, kur jis geidulingai bei begėdiškai kuždėjo meilės dievui: „Duok man tai, kaip tik tai, ir tai, būtent tai!“ Ir štai jinai prieš akis! Ir niekas šiame veide jam neatrodo svetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangri skruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!

Karlas palietė jos odą. Ak! Atitraukė pirštus, o paskui perbraukė per juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.

— Ar tau nešalta? — iškvėpė. — O dabar noriu, kad iš tikrųjų mane pabučiuotum!

Šie žodžiai nuskambėjo kaip išsprūdusi dejonė; suėmęs delnais jos veidą, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlošo ir ėmė aistringai bučiuoti, akimirksniui atsiplėšdamas ir vėl bučiuodamas.

Atrodo, gražuolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suakmenėjo, o paskui kupina ryžto, kuris jį pralinksmino, atsidavė bučiniui: jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis — nepaisant girtumo — pajuto pirmąjį krustelėjimą tarp kojų.

Ir nusijuokė.

Atsilošė ant pagalvių. Pro užuolaidėles šmėsčiojo blausūs šviesos žybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net nežmogiškas. Tačiau ji buvo žmogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!

— Jūsų kaina, senjora? — Karlas atsisuko į ją ir atsidūrė taip arti, jog balti pripudruoti plaukai pakuteno veidą. Moteris pažvelgė į jį bemaž paliesdama blakstienomis. — Ko jums reikia, ko jūs norite?

— O ko norite jūs? — nuskambėjo tas pats gilus, šiek tiek kimus balsas. Nuo šio garso Karlas pajuto spazmą gerklėje.

— Tu žinai, ką aš turiu omenyje, mieloji... — sumurkė jis. — Kiek tau sumokėti už malonumą nurengti tave? Toks grožis reikalauja atlygio, — ir jis švelniai palietė lūpomis moters skruostą.

Bet toji kilstelėjo ranką.

— Jūs veltui švaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis, — atsakė. — O iš jūsų aš nepaimsiu nieko.

Juodu buvo kambaryje.

Iš pradžių ilgai kopė laiptais — vis aukštyn, aukštyn drėgnomis pakopomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui šmirinėjo žiurkės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingoji gražuolė pagirdė jį tokiu aistringu bučiniu, ir jos oda buvo tokia, tokia oda, už kokią galėjai nužudyti!

O dabar juodu buvo kambaryje.

Jinai vis vertė Karlą valgyti, o vynas po brendžio atrodė panašus į vandenį.

Šis namas jam buvo nepažįstamas.

Patį rajoną žinojo, ir aplinkinius namus, pilnus šiltų mažų miegamųjų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet šitas namas...

Žvakės spigino į akis. Ant stalo stovėjo atšalę valgiai, o atokiau matėsi lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis užuolaidomis. Nuo židinyje liepsnojančios ugnies pasidarė nepakenčiamai karšta.

— Pernelyg karšta, — pastebėjo Karlas.

Moteris uždarė visas langines. Kai kas šiame kambaryje jam kėlė nerimą: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir puvėsių kvapas.

O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panėšėjo į teatro dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir užkulisius.

Tačiau dar kažkas jam kėlė nerimą, kažkas ypatingo. Kas gi? Ogi... jos rankos.

— Dieve, jos tokios didelės... — sušnibždėjo Karlas. Nuosavo balso garsas bei ilgėliausių baltų pirštų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo pat metu jis miglotai nerimavo, ypač dėl šiandieninių atminties spragų.

Ką ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu išlipo iš gondolos.

— Per karšta? — paklausė moteris. Tuo pačiu kimiu kuždesiu, kuris kėlė norą paliesti jos gerklę.

Tuo momentu Karlui vėl prašviesėjo akyse, ir jis pirmą kartą išvydo visą nepažįstamąją. Ne rankas, o ją visą. Jeigu ir buvo koks nors kitas momentas, kai matė ją visu ūgiu, negalėjo šito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo, veikiausiai tiesiog iš įpročio, jog jo žmonės, be abejo, sukiojasi netoliese.

Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėjęs taurę, Karlas žvelgė į miglotą gražuolės siluetą, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girtą svaigulį. Burgundiškasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.

— Neprieštarauji, mieloji? — paklausė atkimšdamas gertuvę.