Энн Райс - Kastratai

— Jūs jau nebe pirmą kartą klausiate, — nusišypsojo toji. Jos balsas panėšėjo į alsavimą. Ir argi kada nors bent viena pažinota moteris turėjo tokį balsą?

Ji dėvėjo prancūzišką peruką. Nepriekaištingos baltos garbanos, nusagstytos mažučiais perlais, bangomis krito jai ant pečių. Ir dar ji buvo tokia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė čia apskritai neturinti amžiaus, čia visai sena. Be to, ji akivaizdžiai gimusi Venecijoje. Nė pats nežinojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.

— Dar visai vaikelis, — švelniai ištarė Karlas.

Ūmai jo galva staigiai linktelėjo į priekį, ir jis suprato, kaip smarkiai įkaušo. Stengdamasis išsaugoti orumą, atsitiesė. Gražuolės lūpos buvo ne tamsiai rožinės, ne šviesiai rožinės, o kažin kokios sodresnės, natūralios spalvos. Ne, nepridažytos. Gondoloje jis paragavo šių lūpų, pajuto jų skonį bei kvapą. Nepažįstamoji buvo nepaprastai daili. Ypač traukė jos akys, kurios žvelgė į jį neatsiplėšdamos.

O jos suknutė ir išsiuvinėta juosta, aptempusi iškirptės kraštą! Išsyk apėmė noras kyštelėti tenai ranką, perplėšti juostą bei išleisti krūtis laisvėn.

— Kodėl laukei tiek metų, kodėl anksčiau neatėjai pas mane?! — žaismingai nusijuokė jis.

Tačiau jos veidas netikėtai persimainė.

Ji visa tarytum nusipurtė. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas suabejojo, ar tik nebus pasivaidenę. O dabar atsilošusi kėdėje gražuolė plačiai nusišypsojo ir šiek tiek primerkė akis.

— Atrodo, laikas pats tinkamiausias, — atsakė ji.

— Taigi tinkamiausias, — it aidas atsiliepė jis.

„Ak, jei tu žinotum, jei tik tu žinotum!“ Kaskart laikydamas glėbyje moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėjąs savo žmoną, kiekvieną kartą savo žmoną jis vis tvirčiau bei tvirčiau spaudė prie savęs, o paskui ateidavo šiurpus momentas, ir jis pamatydavo laikąs ne Marianą, o tiesiog nieką, tiesiog kažką... kaip kad ir ši... kaip ši kekšė.

Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie nieką negalvoti.

Karlas ištiesė ranką ir pastatė liepsnojančią žvakę sau iš dešinės.

— Kad tave geriau matyčiau, vaikeli, — ironiškai pamėgdžiojo prancūzišką pasaką.

Paskui nusijuokęs atrėmė galvą į aukštą sunkaus ąžuolinio krėslo atlošą.

Bet kai moteris pasilenkė į priekį, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir priartino veidą prie šviesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. Užėmė kvapą, Karlas sustingo šiek tiek kilstelėdamas pečius.

— Ar aš jus gąsdinu? — sušnibždėjo nepažįstamoji.

Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje užverdantį įniršį, prisiminė, jog jo laukia neišvengiamas nusivylimas, kai galų gale išryškės paslaptinga veido išraiška maskuojamas koketavimas, o galbūt ir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto košmarišką nuovargį. Pasijuto išsekęs. O tasai kambarys toks ankštas... Jis įsivaizdavo, kaip atsigula į savo lovą, įsivaizdavo Marianą, gulinčią greta... O paskui lėtai, karčiai pagalvojo: „Ji kape.“

Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuoj susivems. Be to, visiškai aiškiai žinojo nepatirsiąs pilno malonumo.

— Bet kodėl jūs toks liūdnas? — paklausė kambario šeimininkė murkiančiu balsu.

Jam pasirodė, jog moteris iš tiesų nori išgirsti atsakymą. Ir dar joje slypėjo kažin koks valdingumas... Tačiau kas tai? Negailestingumo bei grožio derinys. Nepažįstamoji išties galėjo jį priversti... Bet juk iš pradžių jis visuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant paklodės, paskui — jo žiaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada neišvengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas tokiems dalykams, pernelyg apsvaigęs.

— Aš turiu eiti, — pratarė Karlas vos judindamas lūpas.

Dabar derėtų išsiimti piniginę, jei tik ją turėtų. Apsiaustas! Kur dingo jo apsiaustas? A, štai jis, ant grindų. Gražuolė būtų visiška kvaiša, jei sumanytų jį apvogti. Ir ji puikiai tą žino.

Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Tačiau juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis žvelgė į gražuolės pirštus, kuriais ši suko garbanėles prie smilkinių, dailią kaktą, nepriekaištingai kylančią iki brangaus prancūziško peruko. Tačiau jokia moteris neturi tokių didžiulių rankų. O dar tos akys! Ūmai Karlui suribuliavo akyse, ir jis nebesuvokė, kur esąs. Prisiminė, jog lygiai tą patį patyrė gondoloje, ir ši būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?

Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ankštoje valtyje.

— Aš turiu... eiti. Man reikia atsigulti.

Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.

Stojasi, stojasi ir stojasi.

— Bet tai neįmanoma, — sumurmėjo Karlas.

— Kas neįmanoma? — sukuždėjo jinai.

Gražuolė atsistojo šalia, jis traukė į save jos aromatą, ne tiek prancūziškų kvepalų kvapą, o jos pačios gaivą, jos saldumą, jos jaunystę. Gražuolė kažką laikė rankose; kažką panašaus į didelę kilpą iš... iš odos. Diržą su sagtimi.

— Neįmanoma, kad tu... būtum tokia aukšta, — atsakė Karlas.

O ji pakėlė kilpą jam virš galvos.

— Jūs tik dabar pastebėjote? — paklausė šypsodamasi.

„Velniškai daili!“

Tuo momentu atrodė, jog gali ją įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti šią moterį. Dingojosi, tarytum joje esama kažko... Ne nuspėjamas paslaptingumas ir neišvengiamas vulgarumas, o kažin koks begalę kartų stipresnis įnirtis...

— Bet ką tu darai? — nusistebėjo jis. — Kas čia... tavo rankose?

Tos rankos visai nepanėšėjo į žmogaus rankas.

Moteris užmetė ant jo odinę kilpą. „Kaip keistai ji elgiasi!“ Karlas pažvelgė žemyn ir pamatė, jog kilpa suveržė jam krūtinę bei rankas.

— Ką tu padarei? — vėl paklausė Karlas.

O paskui, pamėginęs pajudėti, suprato.

Ji užmetė kilpą ir ant kėdės atlošo, ir užveržė taip stipriai, jog jis negalėjo pasilenkti į priekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai buvo neapsakomai keista!

— Ne! — pratarė jis šypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per alkūnes, kilstelėjo į viršų ir vos neišlaistė brendžio iš gertuvės. Tada ūmai kryptelėjo į priekį.

Pajudėti pasirodė besą neįmanoma. Didžiulis, sunkus krėslas nė nekrustelėjo.

— Ne! — pakartojo vėl. Jo šypsena tapo šalta. — Man taip nepatinka, — ir, tarsi auklėdamas mažą vaiką, švelniai papurtė galvą.

Tačiau moteris užėjo jam už nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti. Pamėginęs ištempti diržą dešine ranka suprato, kad kilpa užveržta pernelyg stipriai.

Tada sukryžiavęs rankas jis sugriebė diržą pirštais. Brendis apvirto ant stalo. Slapi pirštai slydo diržo oda. Kažkas tvirtai laikė diržą už nugaros.

Keistoji moteris pasirodė prie jo dešinio peties.

— Taigi jums nepatinka? — paklausė ji.

Karlas vėl pažvelgė į ją šaltai šypsodamasis. Kai šis kvailiojimas baigsis, privers ją kaip reikiant sumokėti. Kai nuplėš jai drabužius ir užspaus burną ranka, ji atsidurs visiškoje jo valioje. Nieko itin žiauraus, šiaip, nedidelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip užkiša pirštus už šios plačios išsiuvinėtos juostos bei perplėšia ją.

— Nagi, nusek visa tai, brangioji, — tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė jis. — Nusek nuo manęs visa tai, vikriau!

Jinai stovėjo šalia nuleidusi rankas išilgai kūno, o Karlas žvelgė į gigantišką plaštaką, neįtikėtinai ilgus pirštus, plonus bei baltus, ant kurių netgi žiedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. Šita moteris anaiptol nebuvo vargšė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!