Энн Райс - Kastratai

Netikėtai atkišęs į priekį dešinę ranką, Karlas sugriebė gražuolę už riešo ir prisitraukė ant kelių.

— Man visa tai nepatinka, — šnipštelėjo jai į ausį. — Ir aš įkąsiu tau į dailų kakliuką, jei dabar pat neištiesi rankos bei neatsegsi sagties.

— Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi? — paklausė moteris be menkiausios baimės.

Tuo tarpu jam kažkas darėsi. Kai žvelgė į ją, į tobulą jos veidą, sąmonė prašviesėjo, tačiau kūną dar kaustė girtas silpnumas. Priešakinėje kaktos dalyje telkėsi skausmas. Diržas taip stipriai suveržė rankas, jog kaire jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Tačiau, jei prireiktų, akimoju sulaužytų jai ranką bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtųsi. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo čionai ateiti.

— Nusek diržą! — įsakė dar kartą. — Mikliau!

Nepažįstamoji neatsiliepdama žvelgė tiesiai į jį. Ir staiga jis pajuto, jog ji kažkaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pačiu momentu pastebėjo, kad juodos jos akys pačiame centre nežymiai švyti mėlynai. Artėjantis jos veidas užstojo Karlui šviesą. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsavimą — tokį gaivų ir tyrą, kad vėl ėmė jos geisti, kaip užsigeistų net tuomet, jei ji būtų neišvaizdi, vien dėl jos jaunystės.

Tą akimirką jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis netikėtai atsimerkė bei nejučia paleido nepažįstamosios riešą. Tačiau toji nepajudėjo iš vietos. O užsitęsęs bučinys sukrėtė jį, sužadino tokį stiprų geismą, jog, atrodė, tą akimirką nebuvo nieko svarbesnio.

Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlošą.

— Nurišk diržą, — ištarė tyliai, švelniai. — Nagi, aš noriu tavęs! Aš tavęs geidžiu... — pakartojo pašnibždomis. — Kodėl mane provokuoji, kvaila moterie?

— Bet aš ne moteris, — sukuždėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis uždengė jai burną bučiniu.

— Hm-m-m-m... — Karlas šiek tiek suraukė kaktą. Kvailame jos pokšte slypėjo prieštaravimas, klaikus prieštaravimas. O jo pasimėgavimas buvo tingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepažįstamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. Švelniai, žaismingai, kankindama jį kiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...

— Ne moteris? — jos oda atrodė kažin kokia nežemiška, tokia saldi, minkšta ir kartu ne... — Tuomet kas tu? — sukuždėjo jis nusišypsodamas, nenutraukdamas bučinio, — jeigu ne moteris?

— Aš esu Tonijus, — iškvėpė ji jam į burną. — Jūsų sūnus.

— Tonijus.

Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus ištartų žodžių prasmės kūnu perbėgo košmariški, karštligiški traukuliai, galvoje suūžė, rankos trūktelėjo, mėgindamos kartu ir nublokšti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir numesti. Iš gerklės išsiveržė laukinis riksmas.

O gražuolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo priešais, tiksliau — dunksojo priešais ir žvelgė į jį; tą akimirką Karlas suprato viską, suvokė visą šį maskaradą, supaisė, kas vyksta, bei pakvaišo.

Jo pėdos slidinėjo ir daužėsi į grindis, rankos mėgino ištrūkti iš diržo kilpos, galva maskatavo į šalis.

— Frederikai! — baubė jis. — Frederikai! — riaumojo ir toliau įnirtingai blaškydamasis, stengdamasis ištrūkti, riaumojo be žodžių, bergždžiai kojomis talžydamas akmenines grindis.

O paskui staiga, visiškai netikėtai, tarsi akimoju supratęs, kad krėslas nejuda, kad jis bejėgis, kad negali ničnieko padaryti, nutilo ir sustingo.

O jinai žvelgė į jį iš viršaus į apačią bei šypsojosi.

Palenkęs galvą į šalį jis atsišliejo į krėslo atlošą. Išplėstos jo akys varstė ją, o ji juokėsi žemu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jausmingu, kaip ir anksčiau skambėjęs jos balsas.

— Gal norėtumėte dar kartą mane pabučiuoti, tėve? — sušnibždėjo ji, o dailiame, nepriekaištingame veide tą akimirką sustingo neįtikėtinai miela, nerūpestinga šypsena.

Karlas spjovė į ją.

Sukandęs dantis, ištiesęs rankas, mėgindamas sugriebti ją išskėstais pirštais, spjovė dar kartą.

O paskui atšlijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galvą į šoną: viskas jam staiga pasidarė absoliučiai aišku, o sumanyto ir įgyvendinto plano tobulumas jį pribloškė.

Scena, nesibaigiančios šnekos apie jo grožį ir meistriškai kuriamas iliuzijas, apie tai, jog rampos šviesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, o dar tos rankos, tos klaikios, košmariškos rankos, bei toji oda!

Karlas pajuto gerkle kylantį šleikštulį. Sukandęs dantis įtempė visą valią, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pažeminimu.

Tačiau liautis riaumojęs bei dejavęs — riaumojęs bei dejavęs pro sukąstus dantis — jis neįstengė.

Jinai! Karlas užsimerkė krūpčiodamas. Jį pykino. Jis nurijo šleikštulį ir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, priešais jį stovėjo Tonijus, žinoma, Tonijus, laikantis rankose didžiulį prancūzišką, perlais nusagstytą baltų plaukų peruką.

Šypsena dingo iš jo veido. Stikliniame išplėstų akių žvilgsnyje atsispindėjo panieka.

Vaikinas tarsi šarvus nusimetė juodą korsetą. Nusirišo sijonus, ir šie nukrito ant grindų. Ir štai, vienais sulamdytais baltais marškiniais bei bridžiais, drėgnais susitaršiusiais plaukais, priešais Karlą stojo gigantiškas, pavojingas lyg plėšrūnas vyras. Už diržo kyšojo durklas brangakmeniais inkrustuotu kotu. Žengtelėjęs iš taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis paėmė durklą į ranką — ilgą savo ranką.

Karlas vėl nuslopino šleikštulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis. Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.

Juodu ilgai žvelgė vienas į kitą — demonas ledinėmis akimis, angelo veidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunkštelėjęs.

Jis apsilaižė lūpas. Perdžiūvusias, rūgštokas. Ant suskeldėjusios apatinės lūpos sukepė kraujas.

— Mano žmonės... — pratarė jis.

— ...pernelyg toli ir jūsų neišgirs.

— Ateis...

— ...dar labai labai negreitai.

Ir Karlas vėl prisiminė — nors ir gan miglotai — laiptus, kylančius vis aukštyn, aukštyn. Tuomet dar pasakė jai: „Girdžiu kažkur tekantį vandenį. Gal prasiveržė kanalas...“ Jis užuodė kanalo smarvę. O ji, toji būtybė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: „Nesvarbu. Čia nėra nė gyvos dvasios...“

Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jį išgirsti. Nieko visame didžiuliame apgriuvusiame sename name.

O čia, šiame kambaryje, kur liepsnoja židinys, jis tuomet priėjo prie lango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatvę, kurioje stovi ir laukia jo žmonės, o tamsų vidinio kiemo šulinį, smingantį per keturis aukštus žemyn! Juodu vieni atsidūrė pačiame šio namo viduryje, ir Tonijus žingsnis po žingsnio leido jam visa tai suprasti!

Ak, visas šis sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!

Prakaitas žliaugė kūnu. „Ir prieš šį padarą aš pasiunčiau tik porą primityvių galvažudžių!“ Prakaitas sruvo nugara bei po pažastimis. Karlas pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniaužė kumščius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu priešintis, nors ąžuolinis krėslas nepasislinko nė per colį.

O juk kiek kartų perspėjo Frederiką netrukdyti, kai jis su moterimi! Kiek sykių uždraudė ištempti jį iš lovos!

Pastatymas išties puikus, tik deja, čia ne opera. O jis dar sakė: „Juk jisai apgailėtinas kastratas! Jie gali jį pasmaugti plikomis rankomis!“