Энн Райс - Kastratai

Tonijaus veide šmėkštelėjo kažkoks jausmas.

— Taip, taip! — sausai nusijuokė Karlas. — Manai, aš nieko nežinau apie atgrasią lemtį, į kurią taip neapgalvotai, pasidavęs impulsui, tave pastūmėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilužius, gerbėjus, draugužius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu negavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritai tau ką nors išpjovė, jei romiečių lovose sukėlei tokią apgultį, kokios neregėjo nė barbarų ordos! Ir štai tu pasirodai čia — turtingas, jaunas, dievų numylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėvą ir surengi man teismą. Klausi manęs, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!

Karlas nutilo, bergždžiai stengdamasis pirštais nusibraukti lūpas. Taurės dugne likęs brendis nudegino burną.

— Sakyk, — jis palinko į priekį, galva vėl nusviro į šoną, — nejaugi tu pasiliktum visa tai, jei galėtum susigrąžinti, Tonijau? Ar visko atsisakytum vardan gyvenimo, kurį aš nuo to laiko gyvenu? — jis įsmeigė žvilgsnį į sūnų. — Pagalvok prieš atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų papasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie žmoną, be paliovos raudančią sūnelio, nekalbant apie brangiąją tavo tetulę Katriną, kuri dieną ir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus, laukdama, kada mane išduos menkiausias nuo liežuvio nusprūdęs žodelis! O visi tie sukriošę senatoriai ir patarėjai, jo šalininkai? Tikri maitvanagiai, nė sekundei nenuleidžiantys nuo manęs akių!

Ne, aš kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Veneciją, apie pareigų ir atsakomybės sklidiną gyvenimą, kurį taip žiauriai iš tavęs pavogiau, dainininke Tonijau, įžymusis Tonijau, kastrate! Ką gi, įdėmiai manęs paklausyk.

Karlas sušvelnino bei nuleido balsą, tarsi ketindamas atskleisti svarbią paslaptį, ir prabilo karštligiškai greitai:

— Štai pirmiausia didžiuliai pūvantys rūmai, palengva iščiulpiantys iš tavęs visą turtą begale savo kambarių, irstančiomis sienomis, griūvančiais pamatais, kurie lyg gigantiška jūrų pintis susiurbia viską, ką duodi, ir be paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pačios Respublikos simboliu. O didžioji vyriausybė kiekvieną tavo gyvenimo dieną kviečia tave į valstybės kanceliariją, kur privalai lankstytis, šypsotis, derėtis, meluoti, prašyti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, amžini pakriki plepalai, sudarantys kasdieninės išdidžiojo miesto veiklos esmę, miesto, neturinčio nei valdžios, nei ateities! Šnipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradicijos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvieno naujo spektaklio, reginio, šventės, jubiliejaus, iškilmių arba ekstravagantiško pasirodymo jie vis lenda bei lenda į tavo kišenę!

O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabužių ir būtinybės paistyti visokius niekus? Štai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo amžino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali šimtąjį kartą išleisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pačia kurtizane, arba ta pačia mergina iš tavernos, arba su neištikima kieno nors žmona, su kuria jau vien praėjusią savaitę septynis kartus susikivirčijai... Tačiau valstybės šnipai amžinai šmirinėja panosėje, o tavo priešai tik ir temoka tave smerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso šito pavargai, kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, žvalgaisi į šalis, nužvelgi ankštą salą nuo vieno krašto iki kito ir supranti, jog kitą dieną vėl viskas prasidės nuo pradžių!

Ir tu sugrįžai namo manęs teisti!

Tu nori visa tai susigrąžinti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo gražuolės anglės iš Ispanijos aikštės, nori atsisakyti savojo balso, pavertusio tave dievu tarp žmonių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kad sugrįžtum čionai ir taptum vienu iš tūkstančio godžių aristokratų, besipešančių už tas pačias brangias bei beviltiškai nuobodžias valstybines pareigybes šioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp šių sienų, supančių tą pačią aikštę, kurioje tu šiandien sušokai savo klastingą šokį!

Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir žodžiai, paklusdavo savam impulsui, prasiverždavo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.

— Pasiimk tą prakeiktą dvokiantį namą! Pasiimk prakeiktą prasmirdusią vyriausybę! Pasiimk visa tai ir...

Jis netikėtai nutilo.

Karlas žvelgė priešais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smegenys tapo absoliučiai tuščios, energijos sprogimas, uždegęs jas, dabar išblėso, palikdamas jį silpną bei išsekusį.

Smegenys mėgino į kažką įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, į ką.

Nepaisant to, čia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis į ją įsikabintų, o įsikibęs patrauktų į savo haliucinacijų bei kliedesių labirintą, neabejotinai atsidurtų aikštėje lyjant lietui, tuo momentu, kai virš galvos skrajojo žuvėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė tą šviesų liūdesį, tokį išbaigtą ir visa apimantį, o dabar tokį tolimą, ir tą momentą, kai apgaubė ramybė, viltis bei gilus dėkingumas už tai, kad bent akimirkai viskas įgavo prasmę. Jei tik Tonijus būtų miręs, jei tik Tonijus pagaliau būtų palaidotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.

Karlas žvelgė į sūnų. Rodės, jau ištisą amžinybę juodu praleido drauge šiame kambaryje.

Šnypštė vaškiniai žvakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryje tebebuvo šilta, o galva... Galva plyšte plyšo!

Bet kažkas buvo ne taip.

Kažkas buvo visiškai ne taip. Ir tasai „ne taip“ egzistavo jo galvoje. Kažkas buvo ne taip, nes jo žodžiai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė, tauškalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo žmonės. Iš jo veržėsi visai kas kita, ir šis prisipažinimas pasižymėjo tiesos švytėjimu bei jėga, bet negalėjo būti tiesa — ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.

Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide atsispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi šios gundytojos, šios kerėtojos viduje ūmai būtų atgijusi siela.

Bet Karlui visai nerūpėjo, ką dabar išgyveno Tonijus.

Jis stebeilijo į chaosą, viešpataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo šalia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aikštėje, kurį pats pasikvietė, siaubas, susisukęs jam ant liežuvio it nebylus riksmas!

Jis iš paskutiniųjų stengėsi kažką paaiškinti, kažką, kas niekada, niekada nebuvo suprantama.

Argi jis apskritai norėjo ką nors žudyti, kastruoti? Argi jis apskritai norėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...

Tylėjimas jį slėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsi tylėjimui nebetekus galios jį sulaikyti, Tonijus pakilo iš savo vietos.

Karlas neatplėšė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabužius — korsetą bei sijonus, perlais nusagstytą baltą peruką.

Ir pasibaisėjęs pamatė, jog Tonijus užmetė visa tai ant rusenančių žarijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo išklotas židinys, nušvietė užsiplieskusi liepsna. Kiaurymę peruko viduje užpildė dūmai.

Perlai sutvisko prieš šviesą, o paskui perukas, akimoju apimtas mažų liepsnos liežuvėlių, pradėjo raukšlėtis, traškėdamas trauktis, tarsi iš abiejų pusių sugnybta burna. Po juo skaisčiai liepsnojo juoda tafta.

— Kodėl tu visa tai degini? — išgirdo Karlas savo paties balsą. Ir vėl apsilaižė lūpas. Gertuvė ištuštėjo, taurė irgi...

Niekad anksčiau jis nejautė nieko panašaus. Suprato privaląs kažką pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būdą atitolinti pabaigą, kad vyrukai spėtų jį surasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.