Энн Райс - Kastratai

— Mane privertė, — sušnibždėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save išgirsti. — Mane verste privertė! Aš už viską sumokėjau milžinišką kainą! Bet ar vertėjo? Ar buvo verta? — jis papurtė galvą, jo žodžiai nebuvo skirti Tonijui. Jis kalbėjo sau pačiam.

Bet Tonijus išgirdo.

Rankoje jis laikė žarsteklį, kurio įkaitęs galas švytėjo tamsoje. Lėta, katiniška eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje žarsteklį.

— Bet jūs užmiršote dar vieną dalyką, tėve, — prabilo vaikinas ramiu, šaltu balsu, lyg šnekučiuotųsi su bičiuliu. — Jūs man papasakojote apie žmoną, kuri jus nuvylė, vyriausybę, išsunkiančią iš jūsų visus syvus ir jus žlugdančią, apie varžovus, kurie jus persekioja, apie mano tetą, nuolatos jus kaltinančią, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuoja ir paverčia jūsų egzistenciją kančia. Bet iki šiol jūs man ničnieko nepasakojote apie savo sūnus!

— Savo sūnus... — Karlas prisimerkė.

— Jūsų sūnus, — sušnibždėjo Tonijus. — Apie jaunuosius Treskius, mano brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kankina, kokią neteisybę patiriate iš jų? Gal jų verksmas pažadina jus naktimis? Gal jie vagia iš jūsų užsitarnautą poilsio laiką?

Karlas kažką nerišliai burbtelėjo.

— Nagi, tėve! — tyliai pro dantis iškošė Tonijus. — Juk tikriausiai, jei visa kita — tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei prieš ketverius metus jūs taip šiurkščiai suardėte mano gyvenimo tėkmę!

Karlas žvelgė priešais save. Dvejodamas papurtė galvą, paskui pasitempė, kilstelėjo pečius, prispaudė pėdas prie grindų.

— Mano sūnūs... — pratarė, — mano sūnūs... Ogi mano sūnūs užaugs, suras tave ir užmuš už tai! — suriko jis.

— Ne, tėve, — Tonijus nusisukęs nerūpestingai nusviedė į ugnį žarsteklį. — Jūsų sūnūs niekada nesužinos, kas jums nutiko, — sukuždėjo jis. — Jeigu jūs čia numirsite.

— Šlykštus melas! Jie užaugs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukdami dienos, kai...

— Ne, tėve. Juos išauklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesužinos nei apie kurį nors iš mūsų, nei apie seną mudviejų vaidą.

— Melas, melas, mano žmonės niekada nepaliks...

— Jūsų žmonės pabėgs iš šio miesto kaip žiurkės, vos išgirdę, jog nesugebėjo jūsų apsaugoti.

— Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...

— Jeigu jie žinotų mane čia esant, būtų seniai areštavę, — ramiai atsakė Tonijus. — O daugybė žmonių matė, kaip jūs išplaukėte iš aikštės kekšės draugijoje.

Karlas mėgino sudeginti jį žvilgsniu, neįstengdamas pratarti nė žodžio.

— Taigi niekas nesužinos, kas jums nutiko, tėve, — atsiduso Tonijus, — jeigu jūs čia mirsite.

Vaikinas nusisukęs perėjo per kambarį — jam teprireikė keleto žingsnių — ir atidarė lakuotą ginklų spintą.

Tarsi suakmenėjęs Karlas stebėjo, kaip lengvai, grakščiais judesiais Tonijus ištraukė iš spintos padėvėtą surdutą bei apsivilko, paskui prisisegė prie šono špagą ir užsimetęs ant pečių apsiaustą susirišo po kaklu. Gilios juodos vilnos klostės krito ant grindų.

Ilgi pirštai užmetė ant galvos gobtuvą, tamsiame trikampyje subolavo Tonijaus veidas.

Karlas šoktelėjo į priekį. Jį krėtė traukuliai. Sukandęs dantis jis visu svoriu pamėgino nustumti kėdę atgal. Bet kėdė nejudėjo.

Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pačiu ritmu kaip sijonas tuomet aikštėje. Tonijus dirstelėjo į vakarienės likučius ir ištraukė iš paukštienos peilį ilgu kauliniu kotu.

Įniršio ašarų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baigta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad čia galas, imtų rėkti kaip beprotis, nes viskas negalėjo šitaip pasibaigti, negalėjo pasibaigti štai šitaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo sąmonėje tvinkčiojo tik neapykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo nenužudė.

— Žinai, ką aš visuomet maniau padarysiąs tuo momentu, — sukuždėjo Tonijus, — kai jis ateis?

Jis laikė peilį priešais Karlą. Ašmenys blizgėjo nuo paukštienos riebalų ir šviesos žaismo.

Karlas prisispaudė prie kėdės atlošo.

— Aš visuomet galvojau atimsiąs iš tavęs akis, — sušvokštė Tonijus, atsargiai pakeldamas peilį, — kad tu, kuris mylėjai taip, kaip aš niekada negalėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių aš niekada negalėsiu pradėti, taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas aš, bet kartu liktum gyvas, kaip ir aš!

Ašaros, prasiveržusios Karlui iš akių, nusirito skruostais. Jis krutino lūpas ir tylėdamas žvelgė į Tonijų. O paskui sutelkęs visą turimą valią, spjovė jam į veidą.

Tonijaus akys išsiplėtė.

Beveik automatiškai jis kilstelėjo apsiausto kraštą ir nusišluostė seiles.

— Labai narsus poelgis, ar ne, tėve? — sukuždėjo. — Narsos tu turi? Tiesa? Prieš daugelį metų tu pasakei, jog šia narsa pasižymiu ir aš. Prisimeni? Bet argi narsa, tėve, skatina tave priešintis man dabar, kai mano valioje tavo gyvybė ir mirtis? Argi čia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?

O gal čia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik ne išdidumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog nežabotos savo valios vergu, taigi kiekvienas prieštaravimas jai žaibiškai sužadina tavo širdyje mirtiną priešiškumą, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?

Priėjęs arčiau, jis prakalbo dar aistringiau:

— Argi ne išdidumas, savimeilė bei nežabota savivalė privertė tave išsigabenti mano motiną iš ją priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyvenimą ir išvaryti iš proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti dešimtis puikiausių partijų, ji dešimt kartų galėjo ištekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji buvo „Pietos“ numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei ją turėti, nepaisant to, ar ji taps tavo žmona, ar ne!

Argi ne savimeilė, išdidumas bei savivalė paskatino tave pasipriešinti savo tėvui grasinant nutraukti giminę, kuri tęsėsi tūkstantį metų prieš tavo gimimą!

O ką tu padarei, kai sugrįžęs namo pamatei, jog bausmė už visus tuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas išdidumo, savimeilės ir savivalės tu pamėginai susigrąžinti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei tai reiškė prievartą, išdavystę bei melą! „Nusileisk man!“ — kalbėjai tu, o kai aš negalėjau tau nusileisti, įsakei mane iškastruoti, išvaryti iš tėvynės ir išskirti su visais bei viskuo, ką pažinau ir mylėjau. Tu supratai, kad aš verčiau niekada negrįšiu į Veneciją, bet neapkaltinsiu tavęs, nes mane mažiau baugina sava negarbė negu mūsų giminės išnykimo grėsmė. O dabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pažeminai bei suluošinai, tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!

Dieve mano, tu nusmukdei bei bemaž sunaikinai mūsų namus, tu pražudei ir išvarei iš proto žmoną, iškastravai savo sūnų bei sugriovei jam gyvenimą, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir pareiški buvęs priverstas meluoti!

Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks iš tiesų, jei tavo savivalė, tavoji savimeilė bei išdidumas reikalauja tokios kainos!

— Aš tavęs nekenčiu! — suriko Karlas. — Aš tave prakeikiu! Gailiuosi, kad tavęs nenužudžiau! Jei tik galėčiau, nudėčiau tave dabar!

— O, tikrai tikiu, — atsiliepė Tonijus silpnu, virpančiu balsu. — Bet tu ir vėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog šiuo atveju, kaip ir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!