Энн Райс - Kastratai

— Taip, taip ir dar kartą taip! — subliuvo Karlas.

Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų žodžių jėgos ir dabar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti užvirusį pyktį. Jo akys žvelgė į Karlą be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nušvito nekaltumu.

— O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne? — paklausė jis. — Tu padarytum viską, kad aš būčiau priverstas tave užmušti, čia, dabar, nors visi instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave išgelbėti, nepaisant tavo paties noro.

Karlo veidas, sustingdytas įniršio, vos pastebimai virptelėjo.

— Aš nenoriu tavęs žudyti! — sušnibždėjo Tonijus. — Nepaisant visos tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pykčio, aš nenoriu tavęs žudyti. Ne iš gailesčio tau, nelaimingam žmogui, o dėl priežasčių, kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.

Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvapą. Jo veide atsispindėjo židinio ugnis.

— Aš turiu omenyje, kad tu — Andrea sūnus, — paaiškino lėtai, bemaž nuvargusiu balsu. — Kad tu — jo kūnas ir kraujas, tu — mano kūnas ir kraujas. Tu — Treskis, mano senelio namų šeimininkas. Tu globoji mažamečius mano brolius, kurių aš nenoriu palikti visiškais našlaičiais. Ir tu, nepaisant karčių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų šeimai!

Vardan viso šito aš palikčiau tave gyvą. Dėl to aš atvažiavau čionai vildamasis, kad įstengsiu išsaugoti tavo gyvybę, o dar ir dėl liūdnos tiesos, kad tu — mano tėvas, ir aš nenoriu susitepti rankų tavo krauju!

Tonijus vėl nutilo. Peilį tebelaikė rankose, o apsiblaususios akys žvelgė į tolį. Rodos, jį užgriuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ryškiai pasikeitė.

Įžvalgusis Karlas pasikeitimą pastebėjo, nors jo veidas išliko pašaipus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuoširdumu.

— O dar galbūt pagaliau todėl, — sukuždėjo Tonijus, — kad aš nenoriu leistis tavo priverčiamas taip padaryti. Nenoriu stoti priešais Viešpatį kaip tėvažudis ir inkšti, kaip inkšti tu: „Aš neturėjau pasirinkimo!“ Bet ar tu gali suprasti? Ar gali suprasti išmintį, pranokstančią tavo savivalės bei išdidumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo išnarplioti šį keršto, neteisybės bei kraujo mazgą?

Palenkęs galvą į šalį, Karlas žiūrėjo į Tonijų viena primerkta akimi. Neapykanta sūnui pulsavo viduje širdies plakimo ritmu.

— Aš pavargau tavęs nekęsti, — tyliai kalbėjo Tonijus. — Pavargau tavęs bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man — niekas, atgrasi audra, paklaidinusi neapsaugotą mano laivelį. To, ką praradau, neįmanoma sugrąžinti. Bet aš nebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pykčio.

Pasakyk man, tėve, nors tu nieko manęs neprašei, ar tu gali patikėti tuo, kad man iš tavęs nereikia nieko daugiau, tik tavojo pažado? Tu prižadi nuo šiol nemėginsiąs manęs nužudyti, o aš tuomet palieku tave čia

gyvą bei sveiką. Aš išvyksiu iš Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekada nemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuo dabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti. Privalai duoti man žodį. Štai dėl ko aš čionai atvažiavau. Štai kodėl iki šiol tavęs nenužudžiau. Aš noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta! Noriu, jog tu sugrįžtum į mūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kad tu duotum žodį!

Karlas lėtai suraukė antakius. Žemu, gomuriniu balsu sumurmėjo:

— Tu tyčiojiesi iš manęs...

Tonijaus veidas mėšlungiškai persikreipė, bet jau po sekundės išsilygino. Jis nuleido akis.

— Tėve, dėl Dievo meilės! — sukuždėjo jis. — Dėl paties gyvenimo!

Karlas įdėmiai žiūrėjo į sūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmingai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė tokią neapykantą šalia dunksančiai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tegalėjo prasmukti jo sąmonėn.

Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grakščiai jį apsuko ir laikė kotu į Karlą. Panorėjęs šis galėjo ginklą sugriebti.

— Tėve, tavo pažadas! Tavo gyvenimas už mano gyvenimą, dabar ir visiems laikams. Pasakyk tai! — pratarė Tonijus. — Pasakyk taip, kad aš tavimi patikėčiau.

Karlas lėtai lėtai linktelėjo.

— Pasakyk tėve! — pakartojo Tonijus.

— Aš pažadu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tavęs nužudyti... — sumurmėjo jis.

Ir apstulbęs pamatė, kaip Tonijus ištiesė peilį.

— Paimk, perpjauk diržą. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems laikams.

Karlas paėmė peilį, akimirksniu prikišo prie diržo bei perpjovė iš vidinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pokštelėjusi nutrūko, jo krūtinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.

Tonijus paėjo kelis žingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodas apsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakraščiuose ir žybčiojo tamsiose Tonijaus akyse.

Karlo akys lėtai išsiplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodomis vilnos klostėmis, visiškai paslėpusiomis Tonijaus figūrą! Jei tik galėtų geriau įžiūrėti jo veido išraišką! Tačiau sugebėjimas racionaliai mąstyti dabar tapo pajungtas neapykantai, visą vakarą maitintai įtūžio protrūkiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jį čia, Tonijus, kurio nekentė ir kurį seniai turėjo nužudyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas, pavertęs jį visišku kvailiu.

Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei iškalbingai nužvelgė priešais stovinčią figūrą, lūpos išsitempė ir nusišypsojo didžiausios paniekos kupina šypsena.

Tą pačią akimirką jis puolė į priekį atkišęs peilį.

Bet aukšta tamsi figūra išsisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai staigiu judesiu, kad Karlas vos jį pastebėjo. Ir tuojau pat pasisukęs išgirdo žvangant Tonijaus špagą. Siauras šviesos spindulys pervėrė juodu skiriančią erdvę, o aštrus skausmas — Karlo krūtinę.

Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.

Karlas pirštais įsikibo į špagos ašmenis, jį pervėrusius ugnimi, o kai pamėgino kažką pasakyti, burnon plūstelėjo šiltas skystis, kuris tuojau pat nusruveno per smakrą.

Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiame gargaliavime.

Kai pasijuto krentąs, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o sąmonę užpildė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virptelėjo ir išsiliejo, o veidas persikreipė iš skausmo, bet paskui vėl išsilygino bei nušvito įprasta nekaltybės šviesa. 2

Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje šalia tėvo.

Nužudytojo kūnas atšalo, visos ugnys užgeso. Žvakės ištirpo, o žarijos židinyje virto pelenais. Tonijus norėjo užkloti Karlą juodu jo tabarro. Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visiškai sutemo, atsistojo bei išėjo iš namo.

Jeigu kas nors ir matė jį pasirodant pro šonines duris, jis pats to nepastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pažįstamomis gatvelėmis. Nė vienas šešėlis neslinko iš paskos, kai traukė per plačią tuščią aikštę.

Kai prisiartino prie šventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė šias esant užrakintas, sutrikęs sustojo kaip žmogus, nesugebantis iškart suvokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.

Galų gale atsišliejo į portiko koloną ir pažvelgė į juodą dangų viršum miglotų varpinės kontūrų.

Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli žiburiai. Bet kai kurių aikštės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aikštę prieš vėją skubantys žmonės nekreipė į jį jokio dėmesio.