Энн Райс - Kastratai

Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu į jį. Marškinių apykaklė atrišta, šviesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas šiurpiai grakštus judesys priminė gigantiškos katės, panteros judesius.

Karlas pajuto užverdančią neapykantą, pavojingą neapykantą, nukreiptą į šį veidą, tobulą veidą, į kiekvieną atsiveriančią smulkmeną, į viską, ką visuomet žinojo ir taip skausmingai troško sužinoti apie dainininką Tonijų, apie Tonijų — raganą rampos šviesoje, jauną bei nuostabų Tonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, užaugintą Andrea, palaimintą, apgaubtą atlaidumo, po tuo pačiu stogu, tais pačiais metais, kai jis nesitvėrė įniršiu Stambule, Tonijų, turėjusį viską, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vardą ji išrėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo bejėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant visų bravų bei apsaugos priemonių.

Jeigu jis nebūtų šiurpiai, klaikiai užriaumojęs, toji neapykanta būtų išvariusi jį iš proto.

Bet jis galvojo, galvojo. Jo žmonėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kad namas tuščias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.

— Kodėl tu manęs nenužudei? — paklausė Karlas ir staigiai įtempė raumenis, tikrindamas diržo tvirtumą, rankomis kabindamasis už oro. — Kodėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenužudei manę-ę-ęs?

— Greitai, slapta? — pasigirdo pažįstamas kimus kuždesys. — Be jokio paaiškinimo? Taip, kaip jūsų žmonės ketino nužudyti mane Romoje?

Karlas prisimerkė.

Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste užuodžia pavojų. Jis supras, jog kažkas ne taip. Juk, žinoma, jis kažkur netoliese, kažkur šalia šio namo.

— Noriu vyno, — pratarė Karlas.

Jo akys nukrypo į stalą, į mėson įbestą peilį kauliniu kotu, kurio pasiekti niekaip negalėjo, į taures ir ant šono gulinčią brendžio gertuvę.

— Noriu vyno! — pareikalavo garsiau. — Kad tu prasmegtum, bet jeigu jau neužmušei manęs gondoloje, tuomet duok man vyno!

Tonijus tiriamai žvelgė į jį, tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką.

O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taurę Karlui.

— Prašau, tėve, — ištarė.

Karlas pakėlė taurę, bet norint gurkštelėti, teko pasilenkti. Siurbtelėjęs į burną vyno jis praskalavo burną, nuplaudamas šlykštų skonį, o kai vėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro į šoną.

Jis ištuštino taurę.

— Duok dar, — pareikalavo.

Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stalą, dar sunkesnį už krėslą, kuriame sėdėjo surištas ir bejėgis, jis nieku gyvu nesuspėtų laiku sugriebti peilio.

Tonijus pakėlė butelį.

Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis prie durų. Durys. Durys.

Kopdamas laiptais priešais gražuolę, Karlas girdėjo name nuaidėjusį triukšmu tarsi patrankos dundėjimą. Tuomet dingtelėjo mintis, kad moteris negalėtų taip lengvai užstumti skląsčio, kaip kad pavyko jai.

Tačiau jo žmonėms ir toks skląstis nesukliudys.

— Kodėl tu to nepadarei? — vėl paklausė jis. — Kodėl nenužudei manęs anksčiau?

— Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Tonijus taip tyliai, jog jo žodžiai panėšėjo į kuždesį. — Aš norėjau sužinoti... kodėl jūs mėginote mane nužudyti. — Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo. — Kodėl pasiuntėte į Romą samdomus žudikus, nors per ketverius metus nė trupučio jums nepakenkiau ir nieko jūsų neprašiau? Gal mano motina sulaikydavo jūsų ranką?

— Tu žinai, kodėl aš juos pasiunčiau! — pareiškė Karlas. — Kiek dar ketinai laukti prieš prisikasdamas iki manęs? — Jis pajuto, kaip užsiplieskė ir išrasojo veidas, apsilaižė sūrias lūpas. — Visi tavo veiksmai bylojo, kad atvažiuosi! Tu paprašei atsiųsti tėvo špagas, galybę laiko praleisdavai fechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuchą, o kažkokį jauną vyruką iš Toskanos privertei sprukti. Visi tavęs bijojo!

O tavo bičiuliai! Galingi bičiuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pasakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas iš Florencijos... O paskui scenoje tu išdrįsai pasinaudoti mano vardu. Juk čia buvo man į veidą sviesta pirštinė! Tu sąmoningai gyvenai taip, tarsi tyčiotumeisi iš manęs. Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!

Jis atsilošė krėsle. Krūtinę draskė skausmas, bet vis dėlto jautė didžiulį palengvėjimą. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau išsakyti visa tai balsu, jausti, kaip žodžiai veržiasi nevaldomu nuodų bei karščio srautu.

— O tu manei, kad pulsiu viską neigti? — liepsnojančiu žvilgsniu jis stebeilijo į priešais patylom sėdinčią figūrą, į ilgas baltas rankas, klaikius pirštus, žaidžiančius su kauliniu ilgo peilio kotu. — Kadaise palikau tau gyvybę manydamas, jog suspaudęs ją tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negirdėčiau apie tave, nebūčiau priverstas kalbėti apie tave, neigti tą, neigti aną, prisiekinėti esąs nekaltas, lieti netikras ašaras, pliurpti visokias banalybes, įteikinėti atstatydinimo prašymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pavertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijančiu pralieti tavo kraują!

— Ak, tėve, prikąskite liežuvį! — pasigirdo nustebinto Tonijaus kuždesys. — Ne itin išmintingai elgiatės!

Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaudžiai nudiegė smilkinius.

Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku išgėrė vyną ir pamėgino pasiekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis išbėgo į taurę.

— Neišmintingai elgiuosi? — jis tebesijuokė. — O tu nori, kad aš viską neigčiau? Arba svajoji išgirsti maldavimą pasigailėti? Ką gi, tada tau teks gerokai nusivilti! Greičiau trauk savo špagą, įžymiąją špagą, kurią tikriausiai turi čia kažkur paslėpęs, ir panaudok ją pagal paskirtį. Praliek savo tėvo kraują! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kad aš pasielgiau su tavimi!

Vienam akimirksniui dideli burgundiškojo gurkšniai jį atvėsino, nuplaudami skausmą ir sausą juoką, tarsi nusitempiantį drauge žodžius.

Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.

Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų — bei neįgyvendinamą — norą ištrūkti iš šių spąstų.

— Aš nenorėjau siųsti tų žmonių į Romą! — išrėkė jis. — Bet aš neturėjau pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu būčiau išgirdęs, jog tu užaugai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties šešėlio! Pažinojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzdžiui, buvo tasai apgailėtinas senis Bepas, kuris pasikorė savo celėje išsyk po tavo išvykimo. Toks ir tasai tylenis Alesandras. Nepaisant įžūlumo, nepasižymintis nė menkiausia dvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju šis mechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gražus, pernelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaugęs? Gandai apie tave nesiliovė. Žinai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi ant vienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! Ką man beliko daryti? Pasakyk! Aš neturėjau pasirinkimo!

Pro žvakių skleidžiamų dūmų uždangą jis matė Tonijaus veide tą pačią nuostabą, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susimąstęs ir bemaž liūdnas.

— Ak jūs neturėjote pasirinkimo! — karčiai sušnibždėjo Tonijus. — O kodėl jūs nesumanėte tiesiog atvažiuoti į Romą? Kodėl mudu negalėjome susitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, ką aptarinėjame dabar?