Энн Райс - Kastratai

— Susitikti? Aptarti? — pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu. — Ir kuo gi visa tai būtų pasibaigę? Mano maldavimu atleisti už tai, kad paverčiau tave kastratu? — jis nusijuokė. — Argi neprisimeni, kaip vis meldžiau tavęs nusileisti man, paklusti? Tavęs, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei. Tu pats nulėmei savo likimą. Tu taip nusprendei, ne aš!

— Vargu ar pats tuo tikite, — sušnibždėjo Tonijus.

— Aš neturėjau pasirinkimo! — užriaumojo Karlas. — Sakau tau dar kartą: aš neturėjau pasirinkimo. Velniop žmones, kuriuos pasiunčiau į Romą, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispręsti įvykdyti savo misiją ir atvykti čionai. Ir tu tą žinai. Kartoju tau: aš neturėjau pasirinkimo!

Jo žvilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velniško padaro veidas, ir — kokia ironija — toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, štai ką jis labiausiai apraudojo!

Tačiau taurė vėl buvo tuščia. Vynas varvėjo per smakrą. Jis ištiesė ranką link butelio.

— Susitikti su tavimi, aptarti... — Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi, akys buvo primerktos.

Jis menkai tesuprato, ką daro, ką kalba. Jo žvilgsnis klaidžiojo po tolimas, vorų apgyvendintas lubas, didžiulį apytamsį skliautą, ant kurio vos pastebimai mirguliavo žvakių liepsnelės ir žvilgėjo lietaus lašai, prasiskverbiantys pro plonytį įtrūkų tinklą.

Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi iš vidaus besiliejantys žodžiai panėšėjo į nuodus, besisunkiančius iš senų žaizdų.

Karlas jautė viduje pasklindančią vyno šilumą, visą kūną apimantį vangumą ir begalinį silpnumą, bet jam nerūpėjo.

Jį siutino visa ši neteisybė, žiauri, negailestinga neteisybė, besitęsianti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir už viską reikėjo mokėti, mokėti, mokėti! Čia slypėjo kažin kokia paslaptis: viskas, ko jis pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirodydavo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, už ką nereikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais ginčais, ir ar patyrė kada nors bent lašelį supratimo, bent vieną akimirką, kai galėjo visa tai kažkam iškloti?

— Ką tu apie tai žinai? — ūmai užlietas naujos energijos paklausė jis. — Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas, paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo iš manęs atimta, o kai sugrįžau, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! Žinai, ji niekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tik Tonijus! Aš tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydytojus, slauges. Ko tik aš nedariau! Ji turėjo brangenybių, paryžietiškų suknelių, tarnų, pasirengusių išpildyti kiekvieną jos įgeidį, švelniausias aukles mūsų mažyliams! Aš jai daviau viską! Tačiau ko ji norėjo, kai viskas buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno, kuris paguldė ją mirties patalan, o mirties patale ji šaukėsi tavęs!

Karlas pasižiūrėjo, kokį įspūdį jo žodžiai padarė Tonijui. Ką jis pamatė? Nepatiklų žvilgsnį? Nevalingą skausmą? Jis negalėjo to pasakyti. Bet jam nerūpėjo.

— Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti, — karčiai pastebėjo vėl palinkdamas į priekį gurkštelėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko. — O jos paskutinės dienos! Žinai, ką ji man pasakė prieš mirtį? Kad aš ją pražudžiau, sužlugdžiau, išvariau iš proto, paverčiau girtuokle ir atėmiau vienintelį džiaugsmą, mūsų sūnų! Štai ką ji man pasakė!

— O jūs ja, žinoma, nepatikėjote? — sušnibždėjo Tonijus.

— Patikėti tuo? Po to, ką dėl jos iškentėjau?! — įsitempęs odinis diržas taip stipriai įsirėžė į kūną, jog Karlas atsišliejo į kėdės atlošą, tebespausdamas rankoje butelį. — Po to, ką dėl jos padariau! Išvykau tremtin iš meilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpu gyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galvą!

Bet aš ją mylėjau, toji aistra tęsėsi penkiolika metų. O kas ją pražudė? Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. Ją pražudei tu! „Tonijau!“ — ištarė ji ir numirė. Ji nė nežiūrėjo į mūsų vaikus...

Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėjęs, būtų užsidengęs veidą rankomis.

Diržas veržė nepakeliamai skaudžiai, bet būtų buvę kur kas blogiau, jei jis būtų mėginęs ištrūkti iš šios kilpos, išmėginti jos stiprumą. Ir jis iš paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandydamas ranka pasiekti veidą bei pamažėle purtydamas galvą.

— Tu klausi, ar aš ja patikėjau. Kokią teisę tu turi manęs klausinėti! Kokią teisę turi čia sėdėti ir mane teisti!

Jis pasiekė gertuvę bei skubiai išpylė brendį į taurę. Išgėrė iki dugno mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo, viskas tarytum ėmė virsti aukštyn kojomis. Staiga sąmonėje iškilo skausmingas vaizdas: jauna, graži Mariana tą dieną, kai jis pirmą kartą pasiėmė ją iš vienuolyno ir atsigabeno į savo buveinę, ir kaip ji suriko supratusi, kad jis neketina jos vesti.

Karlas krūptelėjo prisiminęs piktų žodžių laviną, kuria jinai jį užtvindė, kai pamėgino ją nuraminti tikindamas, girdi jam tereikią laiko laimėti prieš tėvą.“ Aš vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man nusileisti!“

Ne, šito dabar nereikia. Karlas jau bemaž kliedėjo. Jį kamavo miglotas, žodžiais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi broliai, pasaulis atrodė toks džiugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomet tarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtų atitaisyti. Bet visa tai buvo iš jo atimta taip pat žiauriai, kaip paskui buvo atimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova bei kartėlis, ištrynę visa kita.

Jis suvaitojo. Ilgai žvelgė į pietų stalą. Miglotai prisiminė, kur esąs ir kas jį čia laiko. Jis pajuto esąs surištas, pajuto skaudžiai veržiantį diržą, o paskui, vėl kažkur prasmegęs, priminė sau, jog dabar jam tereikia vieno dalyko — laimėti laiko.

Žvakės jau baigė degti, o liepsna židinyje virto rusenančių žarijų krūva. Kai tą rytą jis girtas patraukė į Broglio ir prisiekė vesti ją, nesvarbu ar gaus leidimą, ar ne, tėvas, atgręžęs jam nugarą, tos siaubingos savitvardos sklidinu balsu ištarė: „Tu drįsti pasipriešinti man?“ O ji raudojo ant lovos purviname jo kambaryje: „O Viešpatie švenčiausias! Ką tu man padarei?“

Rodos, jis vėl suvaitojo.

Staiga belaisvis nustebęs pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo priešais ir žvelgė į jį, nutaisęs tą pačią miną. Tik lūpų linija pasidarė griežtesnė.

Juodi jo plaukai išdžiūvo, švelnios garbanos įrėmino veidą. Į ką jis dabar panėšėjo? Net peilis nesutrukdė išlikti panašiam į portretus, dešimtis portretų, nutapytų prieš daugel daugel metų, kai jie visi dar buvo drauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Tačiau čia buvo Tonijus!

Karlą vėl supykino.

— Tu... — viduje užvirė įniršis, kūnu perbėgo virpulys. — Tu laikai mane čia nelaisvėje, tu surengei man teismą! Tai štai ko tu čionai atvykai! Manęs nuteisti! Tu, likimo numylėtini, — jis nusišypsojo, o paskui nusijuokė tuo pačiu, tyliu šiugždančiu juoku, drauge nusinešančiu žodžius, — mano tėvo išrinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas, Romos įžymybė, kurio karietą moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rūmuose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus, kurio kiekvieną norą išpildo didysis kardinolas Kalvinas!