Энн Райс - Kastratai

Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo šalčio. Bet jis vis tiek nejudėjo iš vietos. Įkypos lietaus čiurkšlės permerkė drabužius.

Naktis tęsėsi. Laikrodis mušė vieną valandą po kitos. Kavinėse užgeso šviesos, ir net elgetos pasitraukė iš arkadų. Miestas aplinkui užmigo.

Iš civilizacijos ženklų teliko tik laiką mušantis laikrodis bokšte bei nelygi keleto fakelų šviesa tolumoje.

Tonijui atrodė, kad skausmas ir šaltis, kuriuos jautė, susilieja į vieną visumą. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsivaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvimą. Nepakako it maldą kartoti jų vardus. Jis vaizdavosi esąs kažkokioje ramioje, saugioje vietoje su kardinolu Kalvinu ir mėginąs jam paaiškinti, kas įvyko.

Bet visa tai tebuvo svajonės.

Jis stovėjo vienas, ir jis nužudė savo tėvą.

Ir jeigu jam lemta dabar išeiti, jam teks nešti šią naštą visą likusį gyvenimą. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko neprašys atleisti nuodėmes ar dovanoti.

Galų gale, kai beveik išaušo, Tonijus smarkiau užsitraukė apsiausto gobtuvą, kad paslėptų veidą, ir patraukė į aikštę.

Iš ten pažvelgė į didingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio riba, o paskui apsisukęs visiems laikams išvyko iš Venecijos. 3

Keletą dienų Tonijus keliavo į pietus, Florencijos pusėn. Žiema dar nesibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo šalna. Svetimų žmonių draugija pašto karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis verčiau kiekvienoje stotyje pasiimdavo pabalnotą žirgą. Kartais tiesiog eidavo kelio pakraščiu vesdamasis arklį už apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.

Į Boloniją įžengė pėsčiomis: purvu aptaškytu apsiaustu, suplyšusiais batais; jei ne špaga, galėjai palaikyti jį valkata.

Gatvėse jį erzino triukšmas ir šurmulys. Tonijus taip mažai valgė, jog galvoje viešpatavo spengianti tuštuma; jis visiškai nepasikliovė savo juslėmis.

Vėl atsidūręs už miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeldęs į artimiausio vienuolyno duris, įteikė pusę turimų pinigų vienuolyno viršininkui.

Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jį į lovą, paskui atnešė duonos bei vyno, o drabužius ir batus nunešė išvalyti bei pataisyti. Už lango matėsi mažas saulės užlietas sodelis. Prieš užmerkdamas akis Tonijus paklausė, kelinta šiandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio.

Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti kartu su Gvidu bei Kristina.

Slinko dienos, iš jų susidarė savaitės.

Tonijus gulėjo lovoje ir žvelgė į sodą, kuris jam priminė kitus laikus, kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis išklotus takelius bei žybčiojo fontano čiurkšlėse, arkados nišos skendėjo šešėlyje. Bet kada tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje viešpatavo tuštuma.

Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuolių giesmių.

O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinos nevilties jausmas, ir jis paniškai bijojo, kad dabar kasmet šis jausmas stiprės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motiną, miegančią savo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusinešė į kapus kažin kokią išminties kupiną paslaptį.

Viduje nevyko jokių pokyčių. O gal taip tik atrodė. Bet pamažu jis pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anksčiau keltis ir eidavo su vienuoliais į rytines mišias. Be to, vis dažniau susizgribdavo galvojąs apie Gvidą bei Kristiną.

Ar sėkmingai pavyko jų kelionė iš Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi? Tonijus vylėsi, kad Marčelas, dainininkas iš Sicilijos, irgi išvažiavo drauge, ir, žinoma, jie negalėjo išvykti be senjoros Bjankos.

Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos pietaujančius drauge, besišnekučiuojančius tarpusavyje. Nerimavo, kad tiksliai nežino, kur jie dabar. Gal išsinuomojo vilą ant kalvų? Vilą su terasa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pačioje miesto širdyje, kokioje nors triukšmingoje gatvėje šalia teatro ir Mediči rūmų?

Pagaliau vieną rytą, be išankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsirengė, apsiavė batus, prisisegė špagą, užsimetė ant rankos apsiaustą ir patraukė pas vienuolyno vyriausiąjį pranešti, jog iškeliauja.

Vienuoliai sode genėjo palmių šakas bei krovė į medinį vežimą. Jis žinojo, kad šiandien penktadienis prieš Didžiąją savaitę, Švenčiausios Mergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvylika dienų.

Kol pasiekė pašto stotį, Tonijus žvėriškai išalko. Sočiai pavalgęs ėmė nepaprastai susidomėjęs stebėti atvykstančius ir išvykstančius keleivius. Paskui išsinuomojo geriausią arklį, kokį tik išgalėjo, bei nušuoliavo Florencijos pusėn.

O atjojęs į mažą Fiesole miestelį pamatė pirmąją operos afišą.

Buvo ankstyvas rytas, prieš pat aušrą. Moterys ir darbininkai kaip tik traukė iš pačių pirmųjų Verbų sekmadienio mišių nešini pašventintomis palmių šakelėmis. Pro atviras bažnyčios duris ant akmeninių laiptelių krito šilta geltona šviesa.

Tonijus vedėsi žirgą už apynasrio per aikštę ir staiga pamatė ant lietaus bei vėjų išblukintos sienos didžiosiomis raidėmis parašytą savo vardą: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.

Iš pradžių pamanė regįs haliucinaciją. Bet paskui apėmė nevaldomas susijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pačiam atrodė be galo kvailas, privedė arklį prie sienos bei įsistebeilijo į sulamdytą afišą.

Ryškiai apvedžiota raudona ir auksine spalvomis afiša skelbė, jog per Velykas Della Pergola gatvėje įvyks operos „Kserksas“ premjera. Afišoje puikavosi netgi Gvido vardas, įrašytas smulkesnėmis — kuklesnėmis — raidelėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuose ir įmantrios eilės, liaupsinančios jo balsą.

Tonijus vedžiojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sieną. Vėl ir vėl skaitė plakatą.

O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.

— Užkopkite ant kalvos ir pamatysite, — nuskambėjo atsakymas.

Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios žvaigždelės, kai jis pasiekė kalvos viršūnę, ir apačioje prieš akis nusidriekė didžiulis miestas — Florencija. Matė rūke skendinčias varpines, šimtus ribuliuojančių žiburių bei Arno upės juostą, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas. Miestas jam atrodė toks pat gražus kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose paveikslėliuose.

Žvelgdamas į tolimus bokštus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime dar nepatyręs tokios akimirkos.

Gal nebent premjeros vakarą stovėdamas Romos teatro užkulisiuose išgyveno panašų vis stiprėjantį jaudinantį laukimą. O galbūt tą patį jautė prieš daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza šventėje ant vandens.

Bet jis nepasinėrė į šiuos prisiminimus.

Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir pirmą kartą jie iš tiesų bus drauge.

Išnašos

Scarlatti Alessandro (1660, Palermas - 1725, Neapolis) - italų kompozitorius, dirigentas ir pe­dagogas, rūmų orkestrų bei bažnytinių kapelų Romoje, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose vado­vas. Žymiausias italų operos mokyklos atstovas, apie 125 operų, kantatų, mišių, simfonijų bei kitų kūrinių autorius.

Vivaldi Antonio (1678, Venecija - 1741, Viena) - italų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. Pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas - šv. Morkaus bazilikos smuikininkas. Vivaldis dėstė ir vadovavo garsiosios Venecijos moterų konservatorijos „Pieta“ orkestrui. Vėliau koncertavo Italijoje bei Euro­poje. Muzikos istorijoje labiausiai žinomas kaip koncerto smuikui kūrėjas (parašė 220 koncertų smuikui su orkestru), be to, sukūrė dar ir 27 operas, pelniusias jam šlovę daugelyje Italijos miestų.