Энн Райс - Kastratai

— Jūsų prakilnybe... — Frederikas kreipėsi į jį.

— Aš neisiu namo.

— Jūsų prakilnybe, jeigu pranešimo vis dar nėra, vadinasi, tikėtina, kad...

— Kas tikėtina?!

— Tikėtina, kad jiems nepavyko.

Frederiko balse skambėjo šioks toks susierzinimas ir nerimas. Jo akys bėgiojo po aikštę, bet tik aklai nuslydo pro netikėtai pasirodžiusią moterį juodais drabužiais. „Taigi tu jos nematai? O aš matau!“ — nusišypsojo Karlas.

— Nepavyko? — nusišaipė jis. — Dėl Dievo meilės, juk jis tik sumautas kastratas! Jie galėjo plikomis rankomis jį pasmaugti.

Karlas kilstelėjo butelį ir beveik bičiulišku mostu pastūmėjo Frederiką, kad neužstotų nepažįstamosios. Moteris vėl buvo čia. „Puiku, gražuole, nagi eikš pas mane!“ — sumurmėjo jis patylom ir skubiai nurijo brendį.

Deginantis gėrimas praskalavo burną, praskaidrino akis. Besvoris lietus krito be garso, panašus į sidabro nėrinius.

Šiluma krūtinėje atrodė tikra prabanga; Karlas neatitraukė nuo burnos butelio.

Paskutiniosiomis savo dienomis Mariana blaškėsi po kambarį ištraukinėdama spintų bei komodų stalčius: „Atiduok! Tu neturi teisės jo iš manęs atimti! Aš jį čia pasidėjau! Tu manęs nesulaikysi!“

O paskui nuskambėjo senojo gydytojo perspėjimas: „Ji save nužudys“. O galų gale koridoriumi bėgančios Ninos klyksmas: „Ji nekalba, ji nejuda!“ — ir verksmas, verksmas...

Likus keturioms valandoms iki mirties ji tai žinojo. Jinai atsimerkė ir pasakė: „Karlai, aš mirštu.“

„Aš neleisiu tau numirti, Mariana!“ — šaukė jis. O paskui ji akimirksniui atsipeikėjo, atsisėdo lovoje, išplėtė akis. „Tonijau!“ — ir daugiau nepratarė nė žodžio.

Tonijus, Tonijus, amžinai vien tiktai Tonijus.

— Senjore, metas namo... Jeigu užduoties nepavyko įvykdyti taip, kaip derėjo, esama pavojaus, jog...

— Ką? Jiems tereikėjo nusukti sprandą vištgaidžiui! Jeigu jie to dar nepadarė, vadinasi, padarys. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Eik!

„Dainininkas Tonijus Treskis!“ — paniekinamai išsišiepė Karlas.

— Bet pašto laive turėjo būti koks nors pranešimas.

— Aha, įrodymas, — pratarė jis. — Įrodymas.

Galva kruviname maiše.

„Patraukite šalin, patraukite šalin, patraukite šali-i-i-n!“

Jinai niekad nesiliovė kamantinėjusi: „Juk ne tu tą padarei? Juk ne tu?“ Ir jis tūkstantį kartų kuždėjo neigimo žodžius. Tūkstantį kartų pirmosiomis dienomis, kai visi buvo pasirengę jį užpulti kaip maitvanagiai. Ten, už uždarų durų, ji spaudėsi prie jo, kabinosi nagais it paukštis: „Mano sūnus! Mano vienintelis sūnus! Mūsų sūnus! Tu to nepadarei!“

„Tad pasakyk dabar!“ Jis juokėsi, juokėsi: „Ne, brangioji, tūkstantį kartų ne! Aš negalėčiau padaryti nieko panašaus. Jis pats žengė šį neapgalvotą žingsnį.“ Ir tuomet jos veidas sušvelnėdavo, jinai juo patikėdavo, bent jau tą akimirką, kai būdavo jo glėbyje.

— ...Kam šitaip gedėti?

Kas taip pasakė?

Karlas skubiai atsigręžė ir pamatė dvi skubiai nutolstančias figūras: sunkūs ilgi patricijų drabužiai, balti perukai... Budrūs bei amžinai smerkiantys varžovai!

Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo iš arkados, o greta jo ir kiti. Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai — pakaktų apginti jį nuo bet ko, išskyrus beprotybę, išskyrus kartėlį, išskyrus jos mirtį, begalinius, klaikius metus be jos, begalinius metus...

Girtas ilgesys griūte užgriuvo. „Kaip aš jos geidžiau, savosios Marianos! Kaip nupasakoti tą jausmą?“ Net kai verkdavo ant jo rankų, net kai klykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys žvelgdavo smerkiamai, o lūpos nuslysdavo į šalis atidengdamos akinamai baltus dantis! „Argi tu nematai, kad aš dabar su tavimi, — kalbėdavo jai. — Mudu drauge, o jie visi pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų išskirti, tu tokia pat graži kaip visuomet, ne, ne, nenusigręžk nuo manęs, pažvelk į mane, Mariana!“

Ir tik trumpai akimirkai tas neišvengiamas švelnumas, nuolankumas: „Aš žinau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet ką, tiktai ne Tonijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas.“

„Ne, mano mieloji, mano brangenybe, — atsakydavo jis. — Jis būtų mane apkaltinęs, jei būčiau tą padaręs. Juk savo akimis matei jo pasirašytus popierius. Ką jis laimėtų neapkaltindamas manęs?“

„Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nužudyti. Štai ką jis laimėjo. Ak, pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Treskių giminei, štai dėl ko jis nuslėpė tiesą, dainininkas Tonijus, fechtuotojas Tonijus, Tonijus iš Treskių giminės!“

Ar paskalos kada nors baigsis?

„Neapoliečiai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo nesupykdyti. Girdėjau, jisai įniršęs, kai jį įžeidęs tasai jaunas toskanietis, ir perrėžęs berniukui gerklę! O tos peštynės tavernoje, kai jis nužudė kitą berniuką? O-o, jis pavojingas — jis vienas iš pavojingiausių kastratų, pačių pavojingiausių...“

„O kur manoji kekšė juodais drabužiais? — ūmai pagalvojo Karlas. — Kur mano gražioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaikštinėjanti po aikštę? Galvok apie gyvą, užmiršk mirusią. Mirusią, mirusią, mirusią.

Taip, galvok apie gyvą kūną, šiltą kūną, slypintį po juodais apdarais. Kad tik tu būtum graži, kad tik būtum verta kiekvieno cechino29!“

Tuo tarpu milžiniška bala, nuo kurios paviršiaus vėjas nuvijo lietų, vėl virto nuostabiu veidrodžiu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjančią figūrą tamsiais apdarais. Ne, jau stovinčią priešais.

Ak!

Karlas nusišypsojo žvelgdamas į jos atspindį vandenyje. „Taigi, narsioji, gundanti kekše juodais drabužiais, reikalai pasistūmėjo į priekį!“

Bet balsiai jam iš lūpų išsiveržė vienui vienas žodis:

— Gražuolė.

Ar ji tai pamatė?

„O jeigu aš nutrauksiu tavo skraistę? Tu neišdrįsi manęs mulkinti, tiesa? Ne, tu būsi graži! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti aštrų liežuvėlį! Derėsies bei koketuosi, ir visą laiką manysi, jog aš tavęs geidžiu. O juk visus tuos metus aš netroškau nieko, išskyrus vienintelę moterį, tiktai vieną gražią ir pamišusią moterį. Kuri sušuko: „Tonijau!“ — ir numirė ant mano rankų.“

Dabar gedulą dėvinti nepažįstamoji buvo taip arti, jog galėjo įžiūrėti išsiuvinėtą vualio kraštelį. Juodo šilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gintaro lašeliai.

Ir staiga po šydu kažkas subolavo. Nuogos jos rankos!

„Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veidą!“

Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai žiūrėjo į jos atspindį baloje. „Juk ji tiesiog milžinė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo? Tegu sau eina! Aš neisiu įkandin. Išgėriau per daug brendžio ir jaučiuosi pernelyg nelaimingas.“ Jis jau buvo pasirengęs kilstelėti ranką ir pakviesti Frederiką.

Bet moteris nenuėjo.

Rodos, jos galva po šydu grakščiai palinko į šoną. Visas ilgas jos kūnas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga išsisklaidė.

— Taip, mieloji? — sušnibždėjo Karlas, tarsi iš taip toli ji galėtų išgirsti.

Bet tuo metu pro šalį ėjo kiti žmonės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaikstomais apsiaustais atskyrė jį nuo nepažįstamosios to neįtardami, tačiau Karlas neatplėšė akių nuo vienišos, gundančios jos figūros, o moteris — Karlas jautė — žvelgė tiesiai į jį iš po savo gedulo šydo.

Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga išsigando pamesiąs ją iš akių, pro tuo momentu priešais ją atsidūrusio žmogaus petį pamatė, kaip nepažįstamoji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas išvydo jos veidą.