Энн Райс - Kastratai

Net po pamažėle smarkėjančio lietaus šydu šis miestas atrodė pernelyg gražus, kad būtų realus. Jis labiau panėšėjo į protu nesuvokiamą svajonę. Senoviniai rūmai dunksojo viršum ribuliuojančio vandens, sukurdami vieną didingą, nuostabų, nesibaigiantį miražą. Saulė skverbėsi pro pradriskusius debesis sidabru ataustais krašteliais, viršum styrančių laivų stiebų sklandė žuvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, panašios į ryškius šviesos žybsnius blankiai švytinčio dangaus fone.

Septinta dalis1

Vėjas plakė visą aikštę dengiančią ploną vandens plėvelę, o kažkur tolumoje skambėjo varpai — taip suspausti šalčio, jog jų garsas atrodė panašus į žuvėdrų klykavimą.

Prasidėjo šventas senovinis spektaklis — Šviesiausios Tarybos narių išėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi per vandenį, vėjas plėšė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link, valstybės vyrai vienas paskui kitą lipo į juodutėlius gedulo barkasus ir plaukė aukštyn neprilygstamos didybės prospektu — Didžiuoju kanalu.

Ak, nejau šis vaizdas niekada nesiliaus stulbinęs, nesiliaus alinęs širdį ir protą? O gal šito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos karčios tremties metų Stambule? Amžinai kankinantis, amžinai paslaptingas, amžinai negailestingas miestas, Venecija — svajonė, kuri vėl ir vėl tampa realybe.

Karlas pakėlė prie lūpų brendį, šis išsyk nudegino gerklę. Viskas aplinkui susiūbavo ir atsistojo į savo vietas. Sustingo į dangų besiveržiančios žuvėdros. Vėjas degino akis.

Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėtinius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it neryškūs šešėliai, o dabar prislinko arčiau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasirengę tuojau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.

Karlas nusišypsojo. Pakėlęs prie burnos gertuvę, gurkštelėjo didelį gurkšnį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judančių spalvų telkiniu, atsispindinčiu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, ištirpstantis nebylioje migloje.

— Už tave, — sukuždėjo jis orui, dangui bei jį supančiam materialiai efemeriškam stebuklui, — už tave kiekviena ir visokeriopa auka, mano kraujau, mano prakaite, mano sąžine. — Užsimerkęs susiūbavo praūžus vėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino odą, patiko skendėti nuostabiame svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto. — Už tave aš žudau, — sušnibždėjo. — Už tave aš nužudysiu.

Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir akimirksniui jis įsivaizdavo — patirdamas ganėtinai malonų jausmą — jog jie vienas po kito nuskendo jūroje.

— Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.

Atsisukęs jis pamatė Frederiką, įžūloką vyruką, laikantį save ne tik asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.

Ir brendis atsidūrė prie lūpų anksčiau, nei apsisprendė išgerti.

— Tuoj, tuoj... — Karlas norėjo kažką pasakyti, bet pajuto akis aptraukiantį ašarų šydą, sudrumsčiantį iškilusią viziją: tušti kambariai, tuščia lova, jos suknelės, vis dar kybančios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklandantis jos kvepalų aromatas. — Laikas nieko nesušvelnina, — ištarė balsu. — Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai ištarė jo vardą!

— Senjore!

Frederikas akimis parodė tamsų siluetą, kuris išsyk pasistengė dingti iš akių — vieną iš kas žingsnis pasitaikančių valstybės šnipų.

Karlas nusijuokė.

— Apskųsk mane! Ei tu, girdi? „Jis šlaistosi girtutėlis, nes jo žmoną po žeme graužia kirminai!“

Jis nustūmė į šalį tarną.

Minia išpampo lyg gyvas padaras, ir išsikleidė tik tam, kad vėl susiglaustų. Vėjo blaškomas lietus plakėsi į akių vokus, lūpas, virtusias šypsena, perkreipusia veidą. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl išsitiesė ir gurkštelėjęs dar vieną gurkšnį pasakė:

— Laikas.

Pasakė garsiai, beatodairiškai, kaip šneka tik kaip reikiant įkaušęs žmogus, ir pagalvojo: „Kartais laikas nė kiek nepadeda“, o paskui sušnibždėjo:

— Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimybę kaskart matyti šį grožį ir jo slepiamą visa ko prasmę.

Debesų kraštus puošė sidabras, žaižaruojanti auksinė mozaika atrodė gyva. Įdomu, o ką ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plėšdavo jam iš rankų vyną, o jis jos prašydavo: „Mariana, lik su manimi, nebegerk, lik su manimi!“? Ir apskritai, ar ji ką nors sapnuodavo, kai gulėdavo be sąmonės savo lovoje?

— Jūsų prakilnybe, — sušnibždėjo Frederikas.

— Palik mane vieną!

Deginantis brendis panėšėjo į skystą ugnį; gėrimo šiluma palaikė Karlą nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jį pervėrė mintis, jog visas šis grožis, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai kažkas pats pasiekia ribą, už kurios nebejaučia skausmo.

Lietus dar stipriau pliūptelėjo iš dangaus. Įkypos čiurkšlės šnypšdamos tiško į didžiulę balą, tyvuliuojančią priešaky.

— Ką gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile, — sušnibždėjo Karlas perkreipęs lūpas. — Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge didžiajame žemės patale.

Kaip žemai ji galų gale puolė! „Aš važiuosiu pas jį! Supranti, aš važiuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti manęs čia įkalintos! Jisai Romoje, ir aš važiuosiu pas jį!“ O jis jai atsakydavo: „Ak, brangioji, argi tu įstengtum bent batus ar šukas pati susirasti?“

— Ta-a-aip! Judu vėl būsite drauge, — šie žodžiai išsiveržė tarsi oras. — O tuomet, tuomet aš galėsiu kvėpuoti!

Jis užsimerkė, vildamasis, jog atmerkęs akis vėl išvys šitą grožį, sidabrinį saulės šviesos sprogimą ir aukso bokštus, dunksančius viršum žėrinčios mozaikos.

— Mirtis ištaisys visas mano praeities klaidas, mirtis padarys taip, kad daugiau nebebus jokio Tonijaus, kastrato Tonijaus, dainininko Tonijaus! — sušvokštė jis. — Mirties patale ji šaukėsi tavęs, supranti? Jinai tarė tavo vardą!

Jis vėl gurkštelėjo brendžio, pajuto malonų virpulį visame kūne ir apsilaižė lūpas, norėdamas ilgiau jausti skonį.

— Ir tu sužinosi, kaip aš už visa tai sumokėjau, kaip kankinausi, kaip brangiai man kainavo kiekviena akimirka, kurią atidaviau tau! O dabar jau nebeturiu ko tau atiduoti, mano pavainikis sūnau, nuolatinis, nenuramdomas mano varžove! Ir štai dabar tu mirsi, mirsi dėl to, kad aš galėčiau gyventi!

Vėjas plaikstė jo plaukus, degino veidą, skverbėsi per ploną surduto audinį, subrukdamas tarp kojų ilgus juodo apsiausto skvernus.

Bet netgi pasviręs į šoną, nuvydamas mirties kambario viziją, kurios pastarosiomis savaitėmis nepavykdavo nė akimirksniui atsikratyti, Karlas pastebėjo, jog tiesiai į jį per visą aikštę žingsniuoja — visiškai reali — gedulo drabužiais apsitaisiusios moters figūra, kurią jis jau ne sykį matė šiomis girtomis, priešiškumo sklidinomis, karčiomis dienomis čia gatvelėje, čia krantinėje, čia vėl gatvelėje.

Jis prisimerkė nukoręs galvą į šalį.

Jos sijonai taip pamažu plaukė viršum žvilgančio vandens, jog atrodė, tarytum ji juda ne raumenų dėka, o karštligiškos gedinčios sąmonės pastangomis.

— O tu esi viso šito dalis, brangioji, — sukuždėjo jis, mėgaudamasis savo paties balso skambesiu galvoje, nors niekas kitas nepastebėjo nei jo paties, nei atkimšto butelio rankoje. — Ar tu tai žinai? Tu viso šito dalis, bevarde, beveide, bet tokia daili būtybe! Lyg šiai vietai nepakaktų savo grožio, ji dar pagimdė tave, apsitaisiusią kaip mirtis, juodą kaip mirtis, amžinai besiartinančią prie manęs, tarsi mes būtume meilužiai, tu ir aš, mirtie...