Энн Райс - Kastratai

Prie puotos salės durų būtų tikrai parkritęs, tačiau už parankės sugriebė tarnas.

— Namo, — pratarė Tonijus, pamatęs šalia apsiverkusią Kristiną.

Buvo rytas.

Rodos, visą naktį juodu kariavo. Jis su Gvidu. Ir šie kambariai, dabar tokie šalti, iš miegamųjų virto šiurpiu mūšio lauku.

O kažkur toli už šių namų sienų jo laukė Kristina. Nesigulė, sėdėjo apsirengusi, galbūt prie lango, ranka parėmusi smakrą, žvelgdama žemyn, į Ispanijos aikštę.

Bet Tonijus neskubėjo eiti jos guosti. Jis buvo vienas. Ir matė savo atvaizdą kitapus kambario stovinčiame blausiame veidrodyje. Bereikšmis žvilgsnis pavertė jį panašiu į demoną angelo veidu. Visas pasaulis pasikeitė.

Paolas verkė.

Berniukas viską girdėjo. Ir atėjo pas jį, o jis tegalėjo atstumti vaiką tylėjimu.

Ir dabar, susirietęs kažkur prieblandoje, Paolas karčiai raudojo. Jo verksmo garsas kilo ir krito, aidėjo, kaip kad kadaise didžiulio apgriuvusio namo koridoriuose, kur Tonijus slinko palei sieną basomis, apdulkėjusiomis kojomis, ašaromis paplūdusiu veidu, o įėjęs į kambarį pamatė motiną, persisvėrusią per palangę. Bejėgiškumo bei siaubo gniužulas įstrigo gerklėje, kai atsistojęs traukė ją už sijono, o paskui nuskambėjo aido išnešiojamas jo riksmas, vis garsėjantis ir garsėjantis. Marianai atsisukus berniukas užsidengė rankomis akis, kad nematytų jos veido. O po to pasijuto krentąs. Jo galva daužėsi į sienas, į marmurines pakopas, jis negalėjo sustoti. Ir šaižiai suriko, o tada jinai, besiplaikstančiu sijonu, nusileido prie jo, pasigavo jo šauksmą bei pavertė klyksmu, kuris darėsi vis labiau veriantis.

Jis atsistojo, žengė į kambario vidurį ir vėl pažvelgė į veidrodį. „Ar tu mane myli?“ — sušnibždėjo nejudindamas lūpų. Ir pamatė Kristinos akis atsimerkiančias lyg mechaninės lėlės, ir jos burnytę, kuri sužvilgusi ištarė vienui vieną žodį: „Taaaaip“.

Paolas atsidūrė šalia. Berniukas pasirodė besąs ganėtinai sunkus, kai netikėtai pakibo ant jo. Tonijus vos išstovėjo ant kojų. Paolo verksmas aidėjo tarytum iš tolo. Vaikas taip stipriai įsikibo į Tonijų, jog šiam teko ilgais baltais pirštais atgniaužti jo rankas. Laikydamas Paolą už rankų, jaunuolis vėl pažvelgė į veidrodį.

— Kodėl tu manęs neperspėjai? — ištarė savo atvaizdui, blyškiaveidžiam milžinui juodu venecijietišku apsiaustu, už kurio, nuleidęs galvą ir žūtbūtinai prisispaudęs rankomis bei kojomis, stovėjo vaikas. — Kodėl neperspėjai manęs, kad laikas baigėsi? Jis jau beveik išseko.

Tonijus nerangiai nužingsniavo iki lovos, vilkdamas iš paskos Paolą. Krito ant pagalvių. Berniukas prisiglaudė šalia. Ir Tonijui atrodė, jog net per miegus girdi vaiko verksmą. 6

Pasiekęs teatrą jis vis dar jautė nuovargį. Kiek anksčiau nuvedė Paolą į mažą kavinukę, kur juodu abu sočiai papietavo. Dabar jam šiek tiek ūžė galvoje, ir pasaulis aplinkui žaižaravo, nors spalvas truputį išblukino lietus, išvaikęs maskarado dalyvius. Paolas nelietė maisto, kol nepamatė, kaip Tonijus pradėjo valgyti. Rodos, Tonijus leido jam išgerti per daug vyno.

Manė šiandien negalėsiąs dainuoti. Bet kartu suvokė, jog niekas neįstengtų jam to uždrausti.

Ir vos tik išgirdo žiūrovų minios trepsėjimą bei riaumojimą, vos pamatė nusigrimavusį, kostiumą apsivilkusį Betikiną — didingą apdarą sudarė šilkas ir šarvai — jam į pagalbą kartu su valios jėga atskubėjo įprastas jaudulys.

Jaunasis dainininkas rengėsi rūpestingiau nei paprastai ir baltais dažais pasišviesino veidą taip pat subtiliai bei profesionaliai kaip Betikinas. Kai pagaliau atsistojo rampos šviesoje, vėl buvo pats savimi, o balsas, priešinęsis tik pačioje pradžioje, paskui suskambo visu galingumu. Tonijus jautė karnavališką žiūrovų pagyvėjimą, skambantį kimiuose, meilės sklidinuose šūksniuose „bravo!“ Jis leido sau sekundėlei nužvelgti salę — daugybę miglotų, į jį nukreiptų veidų — ir suprato, jog ši naktis sukurta rizikingiems pasažams, įvairiausiems triukams, įvairiaspalviam fantazijos polėkiui.

Po pirmojo veiksmo į užkulisius atėjo Kristina. Pirmą kartą jinai taip iš arti matė jį vilkinį moterišką apdarą, todėl prieš įsileisdamas merginą į grimo kambarį Tonijus užsidėjo brangakmeniais nusagstytą kaukę.

O ji, žvelgdama į mylimąjį, nesusilaikiusi šūktelėjo iš nuostabos. Tiksliau, ne į jį, o į moterį tamsiai violetinio aksomo suknele, papuoštą balto atlaso rožytėmis.

— Prieik prie manęs, mielasis, — grėsmingai sukuždėjo jis, norėdamas tiesiog išgąsdinti merginą.

Pati Kristina buvo tapusi mažučiu karininku, vilkinčiu švarką su epoletais bei mūvinčiu ankštus bridžius, gundomai aptempusius lieknas jos kojytes. Panaši į drovų berniūkštį, ji prisiartino bemaž baimingai ir iškėlusi ranką palietė jo veidą. Jis jai nusišypsojo, puikiai matydamas veidrodyje, kaip atrodo saldi judviejų porelė. Artistas pasitaisė sijonus ir atsisėdo krėslan, o Kristiną pasisodino ant kelių. Ryškios trikampės medžiagos raukšlės jai tarp kojų tuojau pat sužadino nenumaldomą norą jas paliesti.

Tačiau teko pasitenkinti švelniu balto jos kaklo šilku.

Kristina pakėlė vyno taurę bei padavė jam, o paskui godžiai pabučiavo. Tonijus lėtai atsuko merginą taip, kad ši galėtų matyti jų atspindį veidrodyje: augalota moteris su tviskančia katės kauke, baltu pripudruotu veidu ir ryškiai pridažytomis lūpomis, o jai ant kelių — dailutis berniukas.

Jinai atsisuko į jį, palietė museles ant veido. Jis nusiėmė kaukę, o pamačiusi apvedžiotas jo akis Kristina dar kartą nejučia aiktelėjo.

— Jūs mane gąsdinate, senjore, — sušnibždėjo jis tuo pačiu gundančiu moterišku šnabždesiu, ir ji, jusdama gerklėje lengvą pulsaciją, apsimetė, tarsi nori jį išprievartauti.

Maža jos rankutė palindo jam po sijonais, palietė nuogas kojas, o paskui, užčiuopusi sukietėjusį penį, taip grubiai jį sugriebė, jog Tonijus vos girdimai sumurmėjo:

— Atsargiai, mielasis, nepražudyk to, kas ten dar liko!

Ji sukrūpčiojo iš juoko. Paskui prisispaudė prie jo ir atsiduso. Juodu pasistengė nusiraminti. Niekada anksčiau jis nekalbėjo jai nieko panašaus, niekada nė frivolišku tonu nešnekėjo apie tai, kas jis iš tiesų yra. Tačiau dabar galėjo juokauti šia tema ir atlaidžiu žvilgsniu žiūrėti į Kristiną tarsi į vaiką.

— Myliu tave, — sukuždėjo ji.

Jis užsimerkė. Veidrodis išnyko, o drauge ir juodu dengiantys drabužiai. O gal taip tik atrodė? Tonijus vėl svajingai pagalvojo apie taip, kaip vaikystėje mėgdavo slėptis tamsoje. Niekas negalėjo jo įskaudinti, kai tapdavo nematomas. Bet kai vėl pažvelgė į ją, suprato, jog jinai mato ne dažus, ne peruką, ne aksomą ar atlasą, o tik jį patį, tarsi juodu abu būtų nematomi tamsoje.

— Kas? — paklausė Kristina. — Apie ką tu galvoji, kai taip žiūri?

Jis papurtė galvą. Nusišypsojo. Pabučiavo ją. Ir vėl pažvelgė į žvilgantį atspindį veidrodyje. Net užsimaskavę maskarado kostiumais, juodu atrodė puiki pora.

Tą patį vakarą, tik šiek tiek vėliau, kai juodu pasiekė Kristinos dirbtuvę, Tonijus sužinojo, kad Gvidas jau pasišnekėjo su ja.

Dailininkė buvo pasirengusi palikti viską, kad tik per Velykas atsidurtų Florencijoje. Visus užsakytus portretus spėtų užbaigti iki Gavėnios pabaigos ir, žinoma, jis galėtų palaukti iki to laiko. O tuomet juodu vyktų į Florenciją drauge.

Lengvais, skubriais žingsniais vaikščiodama po studiją, ji aiškino rodydama savo darbus, girdi šitą galinti užbaigti tuomet, o šitas jau beveik baigtas. Ji jau nusipirkusi naują odinį lagaminą pastelėms; ji taip trokštanti tapyti Florencijos bažnyčiose. Kristina prisipažino niekada nesilankiusi Florencijoje. O paskui — reikiamu momentu — išsitraukė kaspiną bei išsileido plaukus.