Энн Райс - Kastratai

Romos karnavalas pasiekė patį įkarštį; vyko paskutinieji, patys siautulingiausi operos sezono vakarai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų siaurąją Via del Corso užtvindydavo linksmi maskarado dalyviai. Abipus šios gatvės, pagrindinės miesto arterijos, stovėjo tribūnos, kimšte prikimštos kaukėtų žiūrovų. Prašmatniai išpuošti kilmingų šeimų iškilmių vežimai lėtai slinko gatve, linkdami prie žemės nuo fantastiškai apsitaisiusių indėnų, sultonų, dievų ir deivių. Didžiulė Lamberčių platforma buvo skirta iš jūros putos žengiančios Veneros temai. Pati mažoji grafienė, papuošta gėlių girliandomis, stovėjo ant jos milžiniškoje jūros kriauklėje, pagamintoje iš papjė mašė. Iš paskos lėtai, judėdamos colis po colio, dardėjo karietos. Jų keleiviai irgi dėvėjo kaukes, į abi puses barstė cukruotų migdolų konfeti, o visur aplink vaikštinėjo vyrai moteriškomis suknelėmis, moterys, persirengusios princais, jūreiviais, kaukių komedijos personažais. Tos pačios senos temos, tas pats amžinas pamišimas...

Tonijus — su kauke, apsisiautęs ilgu juodu tabarro, slepiančiu drabužius — vedėsi iš paskos Kristiną, kurios maža figūrėlė nuostabiai atrodė aptaisyta karininko kostiumu. Plaukus ji vyriškai suėmė už nugaros. Porelė čia prasibraudavo prie scenos ir kvatodavo iš kvailų Pulčinelos pokštų, čia keletui minučių nubėgdavo į kokią nors tarpuvartę pasibučiuoti, pasiglamonėti arba tiesiog atgauti kvapą.

Vakarėjant minia išsisklaidydavo, nes artinosi jaudinantis reginys — žirgų lenktynių finalas. Penkiolika arklių pirmiausia už apynasrio būdavo nuvedami iš Liaudies aikštės į Venecijos aikštę, o paskui atgal į pirmąją, kur žmonės juos paleisdavo, ir žirgai šuoliais, visiškai laisvai, lėkdavo į antrąją aikštę. Reginys buvo žiaurus, kupinas jaudinančio pavojaus. Gyvuliai stumdėsi, neišvengiamai sutrypdavo kažką iš minios ir galų gale įsiverždavo Venecijos aikštėn, kur paaiškėdavo nugalėtojas.

Paskui, kai saulė nusileisdavo, maskarado dalyviai nusiimdavo kaukes, gatvės ištuštėdavo, visi patraukdavo toliau — į puotas, gaudžiančias visame mieste, arba į pagrindinę pramogą — į teatrą.

Operos publika šėlo kaip niekad. Ir nors kaukės jau buvo nuimtos, dauguma žmonių salėje vilkėjo maskarado kostiumus, ypač laisvės suteikiančius tabarro. Moterys vyriškais kariškių kostiumais mėgavosi kelnių teikiamomis galimybėmis. Priešiškos Betikino ir Tonijaus gerbėjų stovyklos siautėjo besistengdamos perrėkti viena kitą.

Ložės atrodė tokios perpildytos, jog galėjo bet kurią akimirką sugriūti; teatrą periodiškai drebino aplodismentai bei šūksniai „bravo!“

Paskui visi vykdavo namo, o Tonijus su Kristina — į vienas kito glėbį, kad nubustų auštant bei vėl pasinertų į karnavalo sūkurį.

Bet kartais sumaišties vidury Tonijus staiga sustingdavo vietoje, užsimerkdavo ir supdamasis ant kulnų įsivaizduodavo esąs šventojo Morkaus aikštėje. Artimiausios sienos išnykdavo, jas pakeisdavo atviras dangus bei auksinė mozaika, tviskanti viršum gausios minios lyg didžiulės nemirksinčio akys. Jam atrodė, tarytum užuodžia jūros kvapą.

Greta buvo jo motina ir Alesandras, viskas vyko puikiojo paties pirmojo karnavalo metu, kai jie pagaliau gavo laisvę, o pasaulis atrodė toks nuostabus bei pilnas neįtikėtinų stebuklų. Vaikinas girdėjo jos juoką, jautė rankos paspaudimą, ir atrodė, jog visi prisiminimai apie ją buvo tobuli, nepaliesti tolimesnių nelaimių. Juodu siejo bendras gyvenimas, ir šitaip bus visados.

Jam patiko galvoti, jog ji šalia, jog kažin kokiu būdu ji žino bei supranta visa tai.

Šiomis slaptos širdgėlos dienomis jį varstė skausmas tik dėl to, kad jam taip daugiau ir nepavyko pasišnekėti su motina, pasėdėti šalia spaudžiant jos rankas savosiose, dėl to, kad nespėjo pasakyti, kaip stipriai ją myli ir dėl to, kad neįstengė ko nors pakeisti.

Ir jos mirtis atrodė sklidina to paties bejėgiškumo, kaip ir gyvenimas.

Tačiau atmerkęs akis Tonijus vėl atsidurdavo Romoje, romietės merginos, bėgiodamos aplink, vytelių šluotelėmis kuteno tuos, kurie nedėvėjo kaukių, vyrai advokatų kostiumais plūdo minią, o patys įžūliausieji — jaunuoliai moteriškomis suknelėmis — siūlėsi kitiems apnuogindami krūtines ir demonstruodami šlaunis. Matydamas aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, Tonijus nebe pirmą kartą suvokdavo tai, ką žinojo visuomet: jis niekada, niekada neketino skirtis su motina. Niekada, net košmariškuose sapnuose apie kerštą bei atlygį jis nesapnavo atsisveikinimo, nei ištiestos rankos, nei meilės atodūsio. Jis veikiau miglotai įsivaizdavo ją gedulo drabužiais, verkiančią tarp našlaičiais tapusių vaikų, nes jo vyras, vienintelis vyras, kurį ji išties pažino, nužudytas ir atimtas iš jos.

Mariana buvo apsaugota nuo viso šito. Visa tai atimta iš jo. Jai nebeteks apsivilkti gedulo suknelės. Ji miegojo karste. O Karlas ją apraudojo. „Jis sugniuždytas sielvarto, — rašė Katrina. — Jis kaip nesavas ir žada nieko negailėti savo vaikams. Bet nors jis dirba vis daugiau ir daugiau prisiekinėdamas, jog atstos savo vaikams ir tėvą, ir motiną, Karlo būklė tokia apgailėtina, kad jis gali bet kuriuo momentu išeiti iš valstybinės kanceliarijos pastato bei leistis klajoti po aikštę kaip beprotis.“

Tonijus pajuto, kaip Kristina suspaudė jo ranką.

Minia stumdėsi iš visų pusių ir vos jo nepargriovė. Jis vėl regėjo Marianą. Motina gulėjo karste. „Įdomu, pagalvojo Tonijus, — kaip jie ją aprengė? Ar užsegė tuos nuostabius baltus perlus, dovanotus Andrea?“ Prieš akis praplaukė laidotuvių procesija — jūra žmonių, apsitaisiusi raudonai — mirties spalva — judėjo link juodų gondolų, banguojanti minia, banguojanti jūra, jis girdėjo tylų raudotojų rypavimą, ištirpstantį sūriame vėjyje.

Kristinos veidas buvo pilnas meilės ir liūdesio.

Ji stovėjo pasistiebusi, apsikabinusi jį. Ji buvo tokia įstabiai tikra, tokia šilta, švelniai bučiuojančios jos lūpos tarytum prašė: sugrįžk pas mane.

Juodu nuskubėjo Via Condotti. Užbėgo laiptais aukštyn, į studiją Ispanijos aikštėje. Dideliais gurkšniais tiesiai iš kakliuko ištuštinę vyno butelį, užsitraukė sunkias lovos užuolaidas ir įniko karštligiškai mylėtis.

Paskui tylėdami gulėjo bei klausėsi tolimo minios gaudesio. Staiga apačioje kažkas skambiai nusijuokė. Juokas tarytum užkilo sienomis ir nusklendė į atvirą dangų.

— Kas tau, pasakyk? — pagaliau paprašė ji. — Apie ką tu galvoji?

— Apie tai, kad aš gyvas, — atsiduso Tonijus. — Tiesiog apie tai, kad aš gyvas ir labai labai laimingas.

— Eime, — Kristina staigiai pakilo. Trūktelėdama ištraukė jį iš šiltos lovos, užmetė ant pečių marškinius. — Turi dar valandą iki teatro. Jei paskubėsime, pamatysime lenktynes.

— Laiko nelabai daug, — nusišypsojo jis, vildamasis sulaikyti ją namie.

— O naktį, — kalbėjo mergina vėl ir vėl jį bučiuodama, — eisime pas grafienę, ir šį sykį tu su manimi pašoksi. Juk mudu niekada nešokome. Nė vienoje puotoje Neapolyje, kur lankėmės... drauge.

Jisai nejudėjo, ir tuomet Kristina aprengė jį tarsi vaiką, savo piršteliais rūpestingai užsagstė perlų sagutes.

— O ar tu apsivilksi violetinę suknelę? — sušnibždėjo jai į ausį Tonijus. — Jei apsivilksi, pašoksiu su tavimi.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos jis kaip reikiant prisigėrė. Žinojo, kad apsvaigimas — liūdesio priešas. Kaip ten rašė Katrina? „Karlas slankioja po aikštę kaip pamišėlis, o vynas — vienintelis jo palydovas“?

Bet salė buvo pilna žmonių, sūkuriu skriejo ryškios spalvos, skambėjo nepailstantis muzikos ritmas. O Tonijus šoko.