Энн Райс - Kastratai

— Naivuole, — sušnibždėjo jis.

— Na, taip. Gryniausia naivuole, — ji suraukė kaktą. — Aš nubundu, galvoju apie tapybą, eidama gulti irgi galvoju apie tapybą, apskritai man rūpi vienintelė problema: kaip prailginti dieną...

Ir jis suprato. Pačiais šiurpiausiais momentais, kai negalėdavo išguiti iš galvos minčių apie Karlą bei Veneciją, kai jam atrodydavo, kad pačios Treskių rūmų sienos suspaudžia jį, o aplinkui trykštanti šviesa — Venecijos šviesa, jis svajodavo apie tokį paprastumą, apie kokį ji kalbėjo. Kitokiomis aplinkybėmis jis irgi būtų tapęs toks pat. Gvidas pasižymėjo tuo dievišku paprastumu, nes muzika tapo visa apimančia jo aistra, jo esybe, jo svajonėmis. Paskutiniąsias septynias dienas ir naktis, kai Gvidas dirbo peržengęs išsekimo ribą, šiuo paprastumu persismelkęs jo veidas tapo keistai bereikšmis.

— Tačiau meilei bei vienatvei, — kalbėjo ji dabar, ir balse jautėsi kartėlis, — meilei bei vienatvei mano esamas gyvenimas būtų Dievo dovana.

— Vadinasi, tetrūksta tik meilės? — sušnibždėjo Tonijus. — Vadinasi, tetrūksta tik mano meilės, kad tavo gyvenimas taptų Dievo dovana?

Kristina atsistojusi apsivijo rankomis jo kaklą. Šviesa mirguliavo lapijoje jai už nugaros auksinėmis, žaliomis, tamsiomis dėmėmis, ir Tonijus užsimerkė, prispaudė ją prie savęs, apkabinęs savo ilgomis, plačiomis rankomis pajuto, kokia ji mažutė bei švelni. Atrodė, jog jeigu kada nors anksčiau jam teko patirti tokią laimę, jau seniai ją užmiršo, o šios akimirkos neužmirš niekada, kad ir kas vėliau benutiktų.

Visus jų veiksmus tą rytą ir tą dieną lydėjo lengvumas bei veržlumas.

Juodu perėjo per krautuvėles. Kristina ieškojo senų paveikslų, dėl kurių derėjosi kietai kaip vyras. Ji pažinojo savininkus, o kai kurie netgi specialiai jos laukė. Mergina ryžtingai judėjo tarp dulkėtų vertybių kalnų ir, rodos, akimirksniui užmiršo šalia esantį Tonijų.

Tamsios, įvairiausių daiktų prikimštos krautuvėlės jam labai patiko. Jis apžiūrinėjo senus rankraščius, žemėlapius, kardus. O suradęs pluoštelį Vivaldžio natų ir keletą senesnių kompozitorių rinkinių, tuojau pat juos nusipirko.

Didžiąją laiko dalį jis tiesiog susižavėjęs stebėjo Kristiną, kol meno krautuvėlių savininkai su ja derėjosi bei įkalbinėjo, o paskui vis tiek sutikdavo su jos kaina. Dailininkė nusipirko keletą romėniškų statulų fragmentų, paaiškinusi, jog naudos juos kaip modelius tapybai, ir Tonijus padėjo vežėjui rūpestingai suvynioti vertybes į senas paklodes bei nunešti iki karietos. Dar mergina įsigijo kelis portretus, suskeldėjusius ir patamsėjusius, bet sklidinus įdomių, reikšmingų detalių.

Tonijui buvo labai lengva bendrauti su Kristina. Jį žavėjo jos savitvarda. Be to, jam patiko, nors ir nesusimąstė apie tai, jos gyvenimo pilnatvės pojūtis. Jis klausėsi, kaip jinai kalba apie savo brangenybes, apie tai, jog turi išmokti geriau piešti rankas bei pėdas, privalo ištyrinėti gėles, audinius, išmokti suprasti, kas gerai, o kas blogai.

Užplūdo nepaprastas pojūtis, tarytum pažinojo šią moterį visuomet, visada buvo drauge su ja ir mėgavosi miela jos draugija, bet tuo pat metu jį stulbino kiekvienas jos judesys, kiekvienas auksinių plaukų krestelėjimas.

Karieta išvažiavo iš Romos ir atvira vietove riedėjo į pietus. Pakeliui dažnai pasitaikantys griuvėsiai teikė kraštovaizdžiui romantiško žavesio. Čia už vynuogienojų šmėkštelėdavo akvedukas, čia staiga iškildavo vieniša kolona, nuspalvinanti peizažą nykiomis irimo spalvomis. Kristina jausmingu balsu pasakojo apie įstabų Italijos grožį bei apie tai, esą ji sapnuodavusi Italijos gamtovaizdį ir tai supratusi išsyk, kai tik jį išvydo; o jos vyras, kuris visuomet buvęs jai labai geras, vežiojęs ją po visą Italiją bei suteikdavęs galimybę piešti eskizus ir tapyti, kada tik ji panorėdavo.

Kurį laiką Tonijus dar suprato, kur jie yra, kadangi kelias driekėsi netoli grafienės vilos, bet paskui karieta pasuko toliau į pietus, jūros pusėn, ir netrukus atsidūrė ilgoje alėjoje, iš abiejų pusių apsodintoje smailiaviršūnėmis tuopomis, besistiebiančiomis į žydrą dangų.

Priešakyje išniro namas, kurio stačiakampį fasadą, nusidriekusį į kairę ir į dešinę, statmenai alėjai, išmargino gilūs įskilimai bei drėgmės dėmės, o geltoni dažai, kadaise dengę sienas, nusilupo ir kai kur karojo atplaišos. Vis dėlto saulės užlietas namas švytėte švytėjo, tik langinių dengiami langai juodavo it tamsios dėmės. Juodviem privažiavus artyn, Kristina paėmė Tonijų už rankos ir nusivedė vidun pro pagrindines duris.

Tamsias akmenines grindis nuklojo lapai. Kampe kažkas sušnarėjo, į šviesą išlėkė kelios vištelės. Paskui po aukštomis lubomis nuaidėjo duslokas įkyrus avių bliovimas. Palei išpieštas sienas mėtėsi šiaudų kuokštai. Tiesiog per freskas, ant senų aplūžusių baldų, tekėjo lietaus kriokliai.

— Koks čia namas? — paklausė jis Kristinos, kuri ėjo priekyje, prilaikydama sijonus kaip princesė.

Staiga jis sustojo ir sustingo. Šių griuvėsių vaizdas sukėlė drebulį. Tonijus prisiminė, kaip prieš daugelį metų Venecijoje stovėjo tokiuose tuščiuose, saulės užlietuose kambariuose, laikydamas rankoje tamburiną; galinga ritmiška muzika suskambo ausyse bei nutilo, kai užsimerkė ir akių vokais pajuto saulės šilumą.

Gaivus oras pleveno aplinkui. Jisai nejautė nei liūdesio, nei apgailestavimo. O vėl atsimerkęs pamatė už langų ryškius saulės spindulius bei iškilusią žemę tolumoje, ir ši vieta jam pasirodė panaši į milžiniškus namo griaučius, atvirus lietui ir vėjams, žalumos ir visa ko augančio kvapams.

Kristina stovėdama ant laiptų pašaukė jį.

— Čia mano namas, — pasakė ji, kai Tonijus priėjęs paėmė ją už parankės. — Jeigu aš panorėsiu. Ar suteiksi palaiminimą? — ji žvilgtelėjo visiškai nekaltu pažeidžiamos moters žvilgsniu. — Aš galiu keliauti po visą Europą ir piešti, galiu tapyti portretus, o gal net freskas bažnyčiose, kaip kad svajojau, bet paskui grįžčiau čionai, į šį namą, namo.

Kristinai įkandin jis užkopė laiptais į erdvią salę, iš kur atsivėrė vaizdas į kaimo peizažą. Už ilgos pilkos tuopų tvoros vėjui lenkėsi aukšta kaip kviečiai žolė. Žemai viršum lauko karojo tarytum auksu apvedžioti debesys.

Mergina patylom stovėjo priešais jį pakėlusi apskritą veidelį, jos skruostai atrodė tokie minkšti, kad norėjosi tuojau pat suimti delnais mylimosios veidą.

Ir tą pat akimirką pajuto jos gyvybinę jėgą. Lygiai taip pat, kaip pajuto prieš keletą minučių, kai mergina patikėjo jam savo svajones. Staiga dingtelėjo mintis, jog aplinkui gyvena daugybė vyrų bei moterų, kurie nepažįsta tokios energijos, tokių svajonių. Tačiau jos, be abejo, pažįstamos Gvidui. Ir Betikinui. Ir visiems tiems, kurie gyvena bei dirba vardan muzikos. Ir Kristinai.

Šis žinojimas skyrė jį nuo visų grafienių, markizų bei grafų, visų tų išsipuošusių, prisidažiusių žmonių, kurie sudarė teatrą kas vakarą užpildančią publiką. Ir jis pajuto esąs pasirengęs suprasti šią moterį, suprasti, ką ji kalba bei ką daro, suprasti tikrąją jos jėgą ir suvokti, kodėl ji visuomet jam atrodė tokia vieniša, net kai šokdavo pilnose puotų salėse.

Tonijus žiūrėjo į merginą, į patamsėjusias, sunerimusias akis.

Ir stebėjosi, jog anksčiau laikė dailininkę tiesiog žemiško grožio įsikūnijimu, galinčiu jam sugrąžinti didžią prarastą galią. O štai dabar ji stovėjo priešais jį, ir jis suprato, kad šis naivios bei neprieinamos gražuolės pavidalas tebuvo kiautas, kuris dabar atsivėrė, parodydamas visą stulbinančią tikrosios jos esybės gelmę. Pamatęs liūdesį jos veide, — jam pasirodė, jog regi būtent liūdesį, — Tonijus prisitraukė Kristiną ir stipriai apkabino.