Энн Райс - Kastratai

Здесь есть возможность читать онлайн «Энн Райс - Kastratai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Историческая проза, Исторические любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kastratai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kastratai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Operos kastratai - kai kam gėdinga, kai kam žavinga Europos kultūros praeitis. Farinelis, Kafarelis - kiek daugiau nei prieš du šimtmečius šie vardai buvo kone garsesni už šiuolaikinius operos grandus Lučianą Pavarotį, Andrea Bočelį, Plačidą Domingą. Ką iš tiesų jautė šie žmonės, atsibudę iš opiumo narkozės, kas dėjosi jų širdyse bei sąmonėje, kai suvokdavo, jog gyvens gerokai trumpiau negu paprasti mirtingieji? Ar tikrai jų seksualinis alkis buvo toks ryškus, kad apie tai rašė net pats Kazanova?

Kastratai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kastratai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš nenorėjau sukelti tau skausmo, — sušnibždėjo. — Juk aš nežinojau...

Bet mažutė jos burna prasivėrė pasitikdama jį taip pat noriai, kaip ir anksčiau.

Nuogas jos kūnas, nuostabūs, kvapnūs apvalumai ir duobutės šliete šliejosi prie jo, o ant paklodės juodavo mergiško jos kraujo dėmė.

Ir nors ramindamas merginą jis pradėjo meiliai kalbėtis su ja, apsupo švelniausiais žodžiais bei bučiniais, jam atrodė, kad šnekos skamba kažkur labai toli ir kad kalba kažkas kitas. Jis tiesiog mylėjo ją, beprotiškai ją mylėjo. Jinai priklausė jam. O kraujas ant paklodės išstūmė iš jo sąmonės bet kokias racionalias mintis. Kristina iki tol nepriklausė nė vienam vyrui! Aistra varė Tonijų iš proto. Jis jautė, jog visa jo gyvenimo vaga sudrebėjo ir dingo migloje, o siauras takelis, vingiuojantis į šiaurę, po žemės drebėjimo pasislėpė rūke. Jis pajuto siaubą, o dar absoliučiai aklą poreikį padaryti taip, kad mylimoji patirtų pasitenkinimą. Lygiai tokį pat poreikį, tik jau jo paties atžvilgiu, Tonijus pastebėjo kardinolo aistroje pirmosiomis judviejų naktimis prieš keletą mėnesių.

Prieš keletą mėnesių! O, rodės, praėjo jau daugelis metų. Visa tai tapo lyg tolima fantazija po laiko mėnesiena, kokia jau seniai pasidarė Venecija.

Jam norėjosi vėl ją paimti. Dabar jis parodytų mylimajai tokį meistriškumą ir tokį švelnumą, jog visas jos skausmas išnyktų kaip kraujas, tekantis jai tarp kojų. Jis bučiuotų tą įstabųjį taškelį bei šilkinę šlaunų odą, ir po pažastimis, ir po sunkiomis baltomis krūtimis. Jis jai suteiktų ne tik tai, ką gali suteikti kiekvienas vyras, o visas savo kantrybės, išmanymo paslaptis, visą kvapnųjį vyną naktų, praleistų vardan meilės bei skendint meilėje, kai savo glėbyje dar neturėjo šios brangiausios, virpančios, pažeidžiamos moters.

— Tai paslaptis, paslaptis! — sukuždėjo jis, ir širdis vėl ėmė daužytis. 2

Dešimtą valandą ryto nubudęs savo lovoje, Tonijus skubiai ėmėsi darbo ir sušildė balsą atlikdamas seriją sudėtingų duetų su Paolu. Paskui apsivilko sniego baltumo nėriniuotus marškinius, siuvinėtą liemenę, savo mėgstamiausią pilko aksomo švarką ir prisisegęs pačią sunkiausią špagą tuojau pat išvyko į Via del Corso. Ten jo karieta kurį laiką judėjo greta Kristinos, o paskui jis kuo nepastebimiau įsmuko pas ją.

Mergina atrodė nepaprastai žavi. Atsidūręs šalia, jis išsyk puolė ją aistringai bučiuoti ir neabejotinai būtų pradėjęs mylėtis čia pat, karietoje, jei tik būtų pavykę ją įkalbėti.

Kristinos plaukai buvo šilti, sklidini ryto saulės sušildyto aromato, o kai ji šiek tiek prisimerkė, tamsių blakstienų dėka akys tapdavo skaidriai mėlynos. Jis palietė tas blakstienas pirštų galiukais. Ir pajuto esąs įsimylėjęs šią kiek paburkusią apatinę lūpą.

Bet jei tik leistųsi, liūdesys vėl būtų jį užvaldęs; kai tai pajuto, liovėsi bučiavęs Kristiną, nors ir nepaleido. Pasisodino ją ant kelių, sūpavo dešine ranka, merginos plaukai užliejo jį aukso lietumi, o paskui, kai jos veide vėl apgaulingai sumišo naivumas ir rimtumas, Tonijus pirmą kartą ištarė mylimosios vardą:

— Kristina.

Juokaudamas pamėgino ištarti taip, kaip taria anglai, kaip tardavo ji pati, paversdama garsą stangria užtvara. Tačiau pasirodė besą taip sunku, jog suraukė kaktą bei ištarė jos vardą itališkai, palikdamas liežuvį priešakinėje burnos dalyje ir leisdamas orui laisvai pereiti nuo skiemens prie skiemens: Tonijus jį išdainavo.

Mergina nusijuokė įstabiu čiurlenančiu juoku.

— Ar tu niekam nepasakei, kur aš buvau šią naktį? — netikėtai paklausė jis.

— Ne. Bet kodėl aš neturiu niekam sakyti? — nusistebėjo Kristina.

Skambus merginos balselis jį užburdavo. Buvo beveik neįmanoma klausytis ne balso muzikos, o žodžių.

— Tu jauna, naivi ir akivaizdžiai nepažįsti pasaulio, — paaiškino jis. — Aš negaliu leisti tau kentėti. Jau vien mintis apie tai nepakeliama. O tu visai nesirūpini savimi.

— Ar tu ketini netrukus mane palikti?

Jį pribloškė šis klausimas. Nežinojo, ar jo jausmai atsispindi veide. Dabar negalėjo sutelkti dėmesio į nieką, tegalvojo tik apie tai, jog ji šalia, kad laiko ją savo glėbyje.

— Tuomet leisk man tave atbaidyti kartą ir visiems laikams, — pratarė ji. — Leisk pasakyti tau, kad man nerūpi pasaulio nuomonė.

— Hm-m-m...

Jis iš paskutiniųjų stengėsi klausytis. Bet Kristina buvo tokia gundanti, o įžūlumas tariant pastaruosius žodžius jį ypač sujaudino. Ji tiesiog liepsnote liepsnojo ryžtu, tarsi būtų paprasčiausias žmogus, o ne spinduliuojanti būtybė, nors, žinoma, ji negalėjo būti paprasta moteris, nes už šitokio grožio negalėjo slypėti dar ir protas.

Ne, kokie niekai! Nepaisant nepaprasto patrauklumo, dailininkės kalboje išryškėdavo neginčijamas bei galingas intelektas.

— Man nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja, — aiškino ji. — Aš buvau ištekėjusi. Buvau paklusni. Ir dariau, kas man buvo liepiama.

— Bet tu buvai ištekėjusi už pernelyg seno žmogaus, nebeprisimenančio savo teisių arba privilegijų, — atsakė Tonijus. — Esi jauna, paveldėjai palikimą, gali vėl ištekėti.

— Aš neketinu vėl tekėti! — šūktelėjo Kristina primerktomis akimis žvelgdama į saulę, šmėkščiojančią tarp lapų. — Ir kodėl tu man visa tai sakai? — paklausė ji nuoširdžiai susidomėjusi. — Kodėl tau taip sunku suprasti, kad aš noriu būti laisva, noriu piešti, noriu dirbti savo dirbtuvėje, noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man prie širdies?

— Ak, šitaip kalbi dabar, — pastebėjo jis, — bet paskui gali pasakyti visiškai priešingą dalyką, o juk labiausiai tau kenksmingas lengvabūdiškumas.

— Ne, — ji priglaudė pirštą jam prie lūpų. — Aš nesu lengvabūdė. Aš myliu tave. Visuomet tave mylėjau. Mylėjau tave nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau prieš daugelį metų, ir tu tai žinojai. Tu žinojai netgi tuomet.

— Ne, — Tonijus papurtė galvą. — Tu mylėjai tą, kurį matei scenoje, bažnyčių choruose...

Kristina vos sutramdė juoką.

— Aš mylėjau tave, Tonijau, aš myliu tave dabar, — pasakė ji. — Ir savo meilėje neįžvelgiu jokio lengvabūdiškumo. O jeigu čia netgi ir esama šiokio tokio neapdairumo, man nė trupučio nerūpi.

Jis pasilenkė jos pabučiuoti, tikėdamas mylimąja tą minutę. O kai apkabino Kristiną, jam pasirodė, tarytum jos jaunystės ir tyrumo žavesys įgavo galingesnį bei nuostabesnį pavidalą.

Vis dėlto jis švelniai pratarė:

— Aš baiminuosi dėl tavęs. Ir dorai nesuprantu.

— Ką čia suprasti? — sušnibždėjo ji jam į ausį. — Argi tais metais Neapolyje tu bent akies krašteliu neįžvelgei, kokia aš nelaiminga? Juk visą laiką mane stebėjai, — mergina jį pabučiavo ir padėjo galvą jam ant krūtinės. — Ką aš galiu tau papasakoti apie savo gyvenimą? Kad tapau nuo aušros iki sutemų. Kad dirbu naktimis, esant prastam apšvietimui. Kad svajoju apie užsakymus, apie koplyčių bei didžiųjų bažnyčių sienas. Bet vis dažniau pastebiu, jog labiausiai man patinka piešti veidus — vargšų ir turtingų, tų kurie užkelia mane į mados aukštybes, ir tų, kuriuos matau gatvėse. Nejaugi visa tai taip sunku suprasti? Tokį gyvenimą?

Jo rankos be paliovos lietė mylimąją, glamonėjo, braukė atgal banguotas sruogas, o šios tuojau pat grįždavo į ankstesnę vietą.

— Žinai, kas aš? — paklausė Kristina žavingai šypsodamasi. — Ispanijos aikštėje aš patyriau tokią laimę, jog akimirksniu tapau naivuole.

Tonijus nusijuokė.

Bet netrukus jo veidas pasikeitė, nes vaikinas susimąstė.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kastratai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kastratai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kastratai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kastratai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x