Энн Райс - Kastratai

Ilgokai patylėjęs, paklausė:

— Bet argi jis nesuteikė jai laimės? — jo tonas padvelkė tylia neviltim.

— Kuriam laikui. Tiek pat laimės jai galėjo suteikti kiekvienas, — atsakė Alesandras nenuleisdamas akių nuo Tonijaus. Jis tarytum tyrinėjo vaikiną ir, rodos, stengėsi suprasti, ką slepia šis klausimas. — Ji verkia dėl tavęs, Tonijau, — pridūrė netrukus. — Ir niekada nesiliovė verkusi. O kai sužinojo, jog dainuosi Romoje, troškimas tave pamatyti ją tiesiog apsėdo. Viena iš oficialiųjų man patikėtų užduočių — parvežti jai operos partitūrą ir išsamią ataskaitą, kaip viskas vyko. Privalėsiu jai papasakoti kiekvieną smulkmeną, kokią tik įstengsiu prisiminti, — jo lūpose šmėstelėjo šypsena. — Mariana tave myli, Tonijau. O paskui, nuleidęs balsą tiek, jog vos galėjai išgirsti, užbaigė: — Jos padėtis visiškai nepakeliama.

Tonijus išklausė tylėdamas, nežiūrėdamas į Alesandrą. Bet kai prabilo, balsas skambėjo įtemptai ir nenatūraliai.

— O mano brolis? Ar jis jai ištikimas?

— Susidaro įspūdis, tarytum jis nori išpešti iš gyvenimo tiek daug, lyg jame gyventų ne vienas, o keturi vyrai, — atsakė Alesandras. Jo veidas tapo rūstesnis. — Visuomeninė veikla jam sekasi puikiai, bet nedaugelis žavisi jo elgesiu asmeniniame gyvenime, ir dėl visko kaltas nepasotinamas jo geidulingumas.

— Ar ji žino?

— Nemanau, — papurtė galvą Alesandras. — Jis jai labai dėmesingas. Bet jam vis negana moterų, gėrimų, azartinių lošimų...

— O kas tos moterys? — pasidomėjo Tonijus abejingu tonu, tačiau palietė Alesandro ranką, pabrėždamas klausimo svarbą. — Papasakok man apie jas. Kokio jos tipo?

Alesandras susirūpino išgirdęs tokį klausimą. Anksčiau jis apie tai nesusimąstydavo.

— Visų tipų, — gūžtelėjo pečiais. — Žinoma, geriausios kurtizanės. Nuobodžiaujančios žmonos. O kartais net merginos, jeigu jos ypatingai gražios bei leidžiasi nuperkamos. Manau, jam svarbu tik tai, kad jos būtų dailutės ir kad dėl to nekiltų skandalas.

Jis įdėmiai žiūrėjo į Tonijų, akivaizdžiai mėgindamas suprasti, ar šiam visa tai labai svarbu.

— Bet Karlas visuomet elgiasi išmintingai bei apdairiai. O tavo motinai jis — saulė ir mėnulis, juk jos pasaulis toks mažas. Tačiau jisai negali Marianai suteikti vienintelio dalyko, kurio jai reikia — sūnaus Tonijaus.

Alesandro veidas tapo liūdnas bei susimąstęs.

— Jinai vis dar myli Karlą, — sukuždėjo Tonijus.

— Taip, — patvirtino Alesandras. — Bet kada ji turėjo bent truputį laisvės? Žinai, per pastaruosius mėnesius Mariana keletą kartų veržėsi pėsčiomis išeiti iš namų pas tave, ir būtų išėjusi, jei niekas nebūtų jos sulaikęs.

Tonijus papurtė galvą. Ir netikėtai ėmė muistytis, mosuoti rankomis, tarsi nebegalėtų viso to ištverti, nenorėtų leisti pasipilti ašaroms, bet nebeįstengtų savęs kontroliuoti. Paskui atsilošė kėdėje ir išgėrė Alesandro pasiūlytą vyną.

Kai pagaliau pakėlė paraudusias akis, šios atrodė tuščios bei pavargusios. Jis nusivylęs numojo ranka.

Vaikiną stebėjęs Alesandras impulsyviai sugriebė jį už peties.

— Paklausyk manęs, — ištarė. — Jis pernelyg gerai saugomas! Dieną ir naktį, namuose ir gatvėje jį nuolatos sekioja keturi bravai.

Tonijus linktelėjęs karčiai perkreipė lūpas:

— Žinau.

— Tonijau, kiekvieno, kurį pasiusi prieš jį, laukia nesėkmė. Be to, tokiu būdu tik dar labiau jį išgąsdintum. Venecijoje jau ir taip pernelyg daug kalbama apie tave. O po šiandieninio pasirodymo kalbų kils dar daugiau. Negaišk laiko, Tonijau, išvažiuok iš Italijos.

Tonijus vėl karčiai nusišypsojo.

— Taigi tu niekada tuo netikėjai? — tyliai paklausė jis.

Alesandro veidan plūstelėjo toks įtūžis, jog akimirksnį atrodė nebepanašus pats į save. Jis susiraukė, o paskui lūpas ištempė paniekos šypsenėlė. Niūros ironijos sklidinu tonu jis paklausė:

— Na kaip gali šito klausti? — o paskui, pasislinkęs prie Tonijaus, pridūrė: — Jei tik būčiau galėjęs, būčiau pats jį užmušęs.

— Ne, — sušnibždėjo Tonijus papurtęs galvą. — Palik jį man, Alesandrai.

Dainininkas atsišliejo į kėdės atlošą. Dirstelėjo į savo taurę, šiek tiek paskalandavo vyną ir išgėrė. O paskui pasakė:

— Vis dėlto pakentėk, Tonijau, pakentėk! Ir, dėl Dievo meilės, būk atsargus. Neleisk jam atimti tavo gyvybės. Jau ir taip jis iš tavęs pernelyg daug atėmė.

Tonijus vėl nusišypsojo, paėmė bičiulį už rankos ir švelniai, raminamai spustelėjo.

— Aš būsiu šalia, — pažadėjo Alesandras, — kada tau beprireiktų.

Juodu ilgam nutilo, bet toji tyla buvo tokia lengva ir be įtampos, tarsi vienijanti du senus bičiulius, kuriems nebūtina kalbėtis. Tonijus, rodos, nugrimzdo į prisiminimus.

Pamažu jo veidas pragiedrėjo, sušvelnėjo, akys vėl sveikai sublizgo.

— O dabar, — prabilo vaikinas, — noriu sužinoti, kaip laikaisi tu pats. Ar vis dar dainuoji šventojo Morkaus katedroje? Ir dar pasakyk: ar vakar vakare didžiavaisi savo mokiniu?

Praslinkus dar vienai valandai, Tonijus susiruošė išeiti. Ašaros vėl susitelkė akyse, taigi pasistengė, kad atsisveikinimas taptų kuo trumpesnis.

Bet kai judviejų su Alesandru akys susitiko paskutinį kartą, Tonijus staiga prisiminė viską, ką anksčiau galvojo apie šį tokį mylimą žmogų, prisiminė naivų pranašumo jausmą, kurį patyrė būdamas berniūkštis, kai laikė Alesandrą menkesniu už tikrą vyrą, bei visas kančias, susikaupusias viršum šių senų nuostatų. Visa tai vienu metu užplūdo Tonijų, jau stovintį tarpduryje.

Ir staiga aiškiai suvokė neišsakytą tiesą: juodu abu dabar tos pačios padermės būtybės, bet nė vienas nė už ką gyvenime apie tai neprasitars.

— Mes dar susitiksime, — sušnibždėjo Tonijus baimindamasis, kad balsas jo neišduotų.

Ir anaiptol neįsitikinęs tuo, ką dabar pasakė, apkabino bičiulį, akimirksniui prispaudė prie savęs, o tada apsisuko ir nuskubėjo šalin.

Artinosi vidurdienis. Tonijui būtinai reikėjo numigti, bet jis negalėjo. Praėjęs pro kardinolo rūmus taip, lyg būtų nepažinęs vartų, galų gale atsidūrė vienoje iš daugybės Romos bažnyčių, kurioje dar neteko lankytis. Bažnyčioje viešpatavo šešėliai, smilkalų kvapas, šimtų žvakių šviesa.

Nupiešti šventieji žvelgė į jį iš paauksuotų altorių. Juodai apsirengusios moterys patylom judėjo link atokiau stovinčio lopšio, iš kurio kūdikėlis Kristus tiesė į jas rankutes.

Apėjęs visas nišas, Tonijus staiga pamatė jam nežinomą šventąjį. Ir suklupo ten, šešėlyje, priešais mažą altorių, o paskui sukniubęs visu ūgiu išsitiesė ant akmenų paslėpęs veidą delnuose bei pravirko. Verkė ir verkė nesugebėdamas sustoti netgi dėl tų švelnių Romos moterų, kurios atsiklaupė prie jo ir vis šnibždėjo, šnibždėjo kažkokius paguodus žodžius. 17

Visą kitą savaitę Gvidas su Tonijum, kaip niekad anksčiau, gyveno ir kvėpavo vien tik opera. Visą dieną praleisdavo nagrinėdami ankstesniojo pasirodymo „klaidas“ ir silpnesnes vietas. Gvidas šiek tiek pakeisdavo akompanimentą ir užduodavo Tonijui sudėtingiausių pratimų, absoliučiai neįsivaizduojamų praeityje. Senjora Bjanka ardė siūles, taisė krinolinus, prisiuvinėjo naujus nėrinius arba blizgučius. Paolas visuomet buvo pasirengęs skubiai įvykdyti bet kokį pavedimą.

Savo trelėmis ir aukštosiomis natomis Betikinas pranoko pats save, o Tonijus nedelsdamas pagerindavo kiekvieną jo pasiekimą. Duetu suskambę jų balsai sukurdavo išties ypatingą grožį, nieko panašaus neprisiminė nė vienas; kas juodu girdėjo, taigi publika, nuščiūvanti tomis fantastiškomis akimirkomis, netrukus pratrūkdavo šaukti „bravo!“ Kiekvieną uždangos pakėlimą ir nuleidimą lydėjo griausmingos ovacijos.