Энн Райс - Kastratai

Tačiau operos sėkmė jau buvo užtikrinta.

Rudžerius neabejojo, jog dabar opera vyks kiekvieną vakarą iki pat karnavalo pabaigos, o Gvidas su Tonijumi tą vakarą ne kartą išgirdo klausimus apie ateities planus.

Buvo minima Bolonija, Milanas, net Venecija.

Venecija! Išgirdęs šį žodį, Tonijus atsiprašęs nukreipė pokalbį kita linkme.

Tačiau tokie pašnekesiai jį kerėjo, kerėjo ir besikartojantys pristatinėjimai karališkos šeimos nariams.

Galų gale juodu su Gvidu liko dviese. Durys buvo užrakintos. Ir juodu mylėjosi prisipažindami vienas kitam esą mažumėlę nustebinti savojo geismo stiprumo.

Paskui Gvidas užmigo, o Tonijus gulėjo atmerktomis akimis, tarsi nenorėdamas leisti šiai nakčiai pasibaigti.

Pagaliau mozaika išklotas grindis dulkėtomis juostomis išmargino žiemos saulė. Tonijus vienišas klajojo pirmyn ir atgal po erdvius nesutvarkytus kambarius, periodiškai nužvelgdamas aukštą, sulig jo ūgiu, dovanų bei laiškų krūvą, suverstą ant apskrito marmurinio stalo.

Jis atidėjo į šalį vyną ir paprašė stiprios kavos. Atsinešęs krėslą, pradėjo peržiūrinėti čežančius ornamentuotus pergamento lapus, mėgindamas įtikinti save patį, esą nieko konkretaus neieško, tiesiog daro, ką privalo padaryti. Bet vis dėlto kažko ieškojo.

Ak, nuolat pasitaikydavo venecijietiškos pavardės! Virpančia širdimi jis perskaitė tetos Katrinos sveikinimus supratęs, jog, nepaisant duoto pažado, ji irgi buvo čia. Ką gi, jis su ja nesusitiks. Nes dabar jaučiasi pernelyg laimingas. Lemų šeima taip pat sėdėjo tarp žiūrovų, ir dar kai kas iš Lizanių, ir dešimtys kitų, menkai pažįstamų žmonių.

Vadinasi, visas pasaulis stebėjo jį, persirengusį moterišku maskarado kostiumu, skleidžiantį garsus, būdingus tik dievams bei vaikams. Tarytum sugrįžo ankstesnieji košmarai, pažeminimai, tokie pat neįtikėtini, kaip patys šiurpiausi sapnai.

Jis siurbtelėjo didelį karštos kvapnios kavos gurkšnį.

Peržvelgė pluoštą susižavėjimo žodžių pilnų raštelių, ir atmintyje iškilo įdomiausieji vakarykščio spektaklio momentai. Atsilošęs krėsle bei prispaudęs prie lūpų vieno laiško kraštą, jis staiga pagalvojo, kad šią valandą abatai jau tikriausiai renkasi kavinėse ir, kaip ir jis, prisiminimais grįžta į tas pačias akimirkas.

Be to, rado įvairiausių kvietimų. Du iš rusų aristokratų, vieną iš bavaro, dar vieną iš įtakingo hercogo. Keletas kvietė į vėlyvas vakarienes po pasirodymų, ir pastarieji kvietimai Tonijų sudomino labiausiai.

Jis pagalvojo apie Rafaelę di Stefaną, apie tai, kiek laiko užtruks, kol apsirengs bei pasieks grafo namus. Rafaelė jau miega, kambaryje taip šilta... ir staiga į Tonijų siūbtelėjo švelni, minkšta miego banga; jis susidėjo rankas ant krūtinės bei užsimerkė.

Iš Kristinos jokios žinutės. O kodėl, tiesą sakant, jis kažko tikėjosi?

Kodėl?

Vis dėlto pakilęs nuo krėslo dar sykį dirstelėjo į laiškus. Ir, vėduokle išskleidęs rankoje dar neperskaitytus, pastebėjo pažįstamą rašyseną.

Negalėjo pasakyti, kieno čia rašyta. O išlankstęs laišką perskaitė štai tokius žodžius:

Mano Tonijau,

nežinia, kas būtų išėję, jei būtum laimėjęs prieš mažiau žinomą žmogų. Bet tu šventei pergalę. Tokias aukštumas pasiekia nedaugelis. Šiandien tu atkreipei į save pačių angelų dėmesį. Tegul Dievas niekada tavęs neapleidžia,

Alesandras

O žemiau, tarsi šiek tiek pasvarsčius, buvo prirašytas Alesandro adresas Romoje.

Beveik po valandos Tonijus išėjo iš rūmų. Grynas oras gaivino, taigi keletą gatvelių, skiriančių jo namus nuo tų, kuriuos Alesandras paminėjo raštelyje, vaikinas perėjo pėsčiomis.

Kai kambario durys atsidarė, ir Tonijus pamatė pažįstamą veidą, ėmė taip virpėti, kaip nevirpėjo beveik niekad gyvenime. Niekada jis nesijautė toks sužvarbęs kaip dabar, šiame tuščiame koridoriuje; niekada nesijautė esąs toks mažas, nors ūgiu jau seniai pasivijo Alesandrą.

Paskui pajuto, kaip Alesandras jį apkabino, ir pirmą kartą nuo tada, kai išvyko iš Neapolio, Tonijus vos nepravirko.

Jis stovėjo nejudėdamas, o nepralietos ašaros graužė akis. Užliejo didžiulė skausmo banga. Dabar, šiame kambaryje, su juo buvo Venecija — pati Venecija su kreivais skersgatviais bei erdviais kambariais, kurie daugelį metų sudarė jam šį miestą. O paskui viskas per vieną akimirką subyrėjo, paliko jį nuogą, atgrasų, pažemintą.

Tonijus išspaudė pačią švelniausią šypseną, kokią tik įstengė. O kai Alesandras patylom pasodino jį ant kėdės, atsisėdo priešais ir ištiesė ranką link raudonojo vyno ąsočio, Tonijus atpažino tą pačią neskubrią graciją.

Jis pastatė priešais Tonijų taurę, ir juodu drauge išgėrė. Netardami nė žodžio.

Alesandras nedaug tepasikeitė. Net odą dengiantis plonytis raukšlelių tinklas liko toks pat — panašus į šydą, pro kurį išryškėjo laikui nepavaldus švytėjimas.

Jis vilkėjo pilką vilnonį chalatą. Kaštoniniai plaukai laisvai krito ant pečių. Kiekviename grakščių rankų judesyje slypėjo neišsakyti, skausmingi įspūdžiai.

— Aš toks dėkingas tau, kad atėjai, — prabilo Alesandras. — Katrina liepė man prisiekti, kad nesiartinsiu prie tavęs.

Tonijus supratingai linktelėjo. Dievas žino, kiek kartų jis sakė Katrinai nesusitikinėsiąs su venecijiečiais.

— Atėjau turėdamas konkretų tikslą, — atsakė Tonijus, ir jam pasirodė, tarytum nuskambėjęs balsas — kažkieno kito. O pats jis tuo metu tūnojo užrakintas kažkur viduje ir patyliukais klausinėjo: „Ką tu matai, žiūrėdamas į mane? Ar matai šias ilgas rankas, šį beveik groteskiško ūgio kūną? Tu matai...“ — jis negalėjo tęsti.

Alesandras žiūrėjo į jį be galo pagarbiai bei dėmesingai.

— Mane paskatino ateiti ne tik meilė, — pradėjo aiškinti Tonijus. — Nors ir vienos meilės būtų pakakę. Ir dar noro sužinoti, kaip tu gyveni. Aš galėjau išgyventi visus savo praradimus taip ir nepamatęs tavęs. Aš turėjau su tuo susitaikyti. Nes tuomet būčiau išvengęs tokio didžiulio skausmo.

Alesandras linktelėjo.

— O kas tada? — paklausė jis nuolankiai. — Pasakyk man. Ką galėčiau tau papasakoti? Ką galėčiau padaryti?

— Turi niekam niekada nepasakoti, jog aš tavęs šito klausiau, bet pasakyk: ar mano brolio Karlo bravai — tie patys žmonės, kurie jam tarnavo, kai aš paskutinį kartą buvau Venecijoje?

Alesandras mažumėlę patylėjo, paskui atsakė:

— Tie žmonės išnyko vos tau išvykus. Valstybės inkvizitoriai visur jų ieškojo. O dabar jam tarnauja kiti žmonės, ne mažiau pavojingi...

Tonijus linktelėjo. Jo veidas atrodė bereikšmis.

Viskas buvo paprasta, labai paprasta, kaip jis ir tikėjosi. Jie pabėgo gelbėdami savo kailį. Italija juos prarijo. Galbūt kur nors kada nors jis juo sutiks ir pasinaudos proga, jei tokia pasitaikys. Tačiau jie Tonijui nerūpėjo. Būtų neįtikėtina, jei Karlas nebūtų radęs būdo jų nutildyti amžiams.

Taigi dabar jo laukė tik Karlas.

— Ką dar tau papasakoti? — paklausė Alesandras.

Po pauzės Tonijus paprašė:

— Apie mano motiną. Katrina man parašė, jog ji sirgo.

— Ji ir dabar sega, Tonijau, labai serga, — atsakė Alesandras. — Du vaikai per trejus metus, o visai neseniai — trečiojo praradimas.

Tonijus atsidusęs palingavo galvą.

Tavo brolis šiuo atžvilgiu nesivaldantis bei nekontroliuojamas, kaip ir visais kitais. Bet jos liga sena, Tonijau, — Alesandro balsas virto šnabždesiu. — Kaip ir kiti dalykai. Tu žinai jos prigimtį.

Tonijus nusuko akis į šalį šiek tiek palenkęs galvą.