Энн Райс - Kastratai

Ir tuomet, persimetęs per petį apsiaustą, Betikinas nutaisė ramesnį veidą bei lėtai atsisuko Tonijaus pusėn. Dainininko veide pražydo pati nekalčiausia šypsena. Jis ištiesė ranką Tonijui ir nusilenkė vaikinui.

Nustėręs Gvidas žiūrėjo į Tonijų, kuris stovėjo vienui vienas po negailestingais rampos spinduliais, apsuptas absoliučios tylos.

Betikinas, sunėręs rankas už nugaros, sustingo laukimo poza.

Gvidas užsimerkė. Reikšmingai linktelėjo, atkišo į priekį rankas ir išgirdo, kaip muzikantai aplinkui įniko šiugždenti natas. O paskui sutartinai užgrojo arijos įžangą.

Tonijus buvo ramus kaip ir anksčiau. Įsmeigęs žvilgsnį ne į ką nors iš publikos, o į atokiau stovinčią dainininko virtuozo figūrą, jis prasižiojo ir kaip visuomet laiku pradėjo.

„Lėčiau, lėčiau!“ — mintyse meldė Gvidas, o Tonijus jau traukė antrąją dalį, kur prasidėjo patys sudėtingiausi pasažai, judėjimas atgal ir į priekį, aukštyn ir žemyn, lėtas trelių atlikimas; vaikinas viską padainavo lengvai bei laisvai, o paskui sugrįžęs į pirmąją dalį pradėjo tikrąją puošybą.

Gvidas manė esąs tam pasirengęs, bet ūmai jam teko prisitaikyti: Tonijus pasirinko tą pačią vienos natos trelę, kurią anksčiau taip tobulai atliko Betikinas, ir dabar dainavo ją nuspalvindamas ne savo, o Betikino arijos ritmika, nors pašalinė ausis šio pakeitimo veikiausiai nepastebėjo. Tyras, skaidrus, kibirkščiuojantis garsas stiprėjo bei stiprėjo, nes nepertraukdamas trelės Tonijus pradėjo jį stiprinti, o paskui silpninti. Tokiu būdu jis vienu metu ir kartu tobulai atliko abu puikiuosius Betikino triukus, atliko taip, jog, atrodė, šis begalybėn nukreiptas skambesys niekada nesibaigs. Gvidui užgniaužė kvapą, jis pajuto, kad plaukai ant pakaušio atsistojo piestu pamačius, kaip Tonijus šiek tiek užvertęs galvą be jokio stabtelėjimo pradėjo patį nuostabiausią pasažą ir ėmė kilti aukštyn, aukštyn, kol išdainavo ankstesniąją natą, tik viena oktava aukščiau.

Ir pamažu, labai pamažu jaunuolis ėmė stiprinti garsą, šis pulsuodamas veržėsi iš jo gerklės pasiekęs pačią aukščiausią ribą, kokią tik įstengia pasiekti žmogaus balsas. Ir tuo pat metu balsas pasidarė aksominis, švelnus, lyg neįtikėtinai gražus liūdesio atodūsis, besitęsiantis taip ilgai, jog darėsi tiesiog nepakeliamas.

Jeigu Tonijus dabar ir atsikvėpė, niekas to nepastebėjo, niekas neišgirdo; visi tesuprato, kad jis taip pat lėtai nusileido žemyn ir žemesniu balsu, skambančiu dabar kaip jausmingas, virpantis kontraltas, švelniai švelniai išdainavo liūdesio, skausmo žodžius, o paskui vos pastebimai krestelėjęs galvą liovėsi dainuoti bei sustingo.

Gvidas palenkė galvą. Lentas po jo kojomis sudrebino kurtinantis riaumojimas, pasigirdęs iš visų salės kampelių. Jokie ankstesni įtūžusios minios šūksniai garsumu negalėjo prilygti tam griausmui, kuris dabar išreiškė bendrą šioje salėje susirinkusių dviejų tūkstančių moterų bei vyrų susižavėjimą. Tačiau Gvidas dar laukė, laukė, kol išgirdo iš skirtingų parterio vietų pagaliau nuskambančius tuos balsus, kuriuos jis būtinai turėjo išgirsti — pačių abatų balsus, jų šūksnius: „Bravo, Tonijau! Bravo, Tonijau!“

O paskui, kai jis jau tarė sau, jog čia puiki pergalė, tad ar beverta galvoti apie save, pasigirdo antrasis šūksnis, kurį tuojau pat pasigavo visa salė: „Bravo, Gvidai Mafeo!“

Vieną, du, šimtą kartų išgirdo jis šiuos vienas su kitu susiliejančius šūksnius. Tuomet, jau ketindamas atsistoti bei nusilenkti publikai, pakėlęs akis pamatė, kad Tonijus tebestovi nejudėdamas ir apskritai nežiūri į salę, už spalvingo dekoracijų pasaulio ribų. Vaikinas tylėdamas žvelgė į Betikiną.

Dainininko akys buvo primerktos, veidas atrodė šaltas. Ir staiga Betikinas plačiai nusišypsojęs linktelėjo. Kai tai įvyko, salėje nugriaudėjo nauja aplodismentų audra. 15

Buvo jau po vidurnakčio. Teatrą drebino į gatvę besiveržiančios minios judėjimas, tamsoje paskendusiais laiptais besileidžiančių žmonių juokas bei šūksniai.

Tonijus įėjęs užtrenkė grimo kambario duris ir skubiai užstūmė skląstį. Nusitraukęs nuo galvos paauksuotą kartoninį šalmą, atrėmė pakaušį į duris bei įsistebeilijo į senjorą Bjanką.

Beveik tą pat akimirką prasidėjo beldimas į duris.

Jis stovėjo gaudydamas kvapą ir jautė užplūstantį nuovargį. Keturias valandas iš eilės juodu su Betikimi rungėsi, kiekvieną ariją paversdami varžybomis bei kiekvieną bisą užpildydami nauju triumfu bei staigmenomis. Jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Norėjosi išgirsti iš kitų, jog viskas buvo, kaip jis pats jautė. Ir kartu troško likti vienas, kad nieko nebūtų šalia, o miego bangos taikėsi išsinešti jį iš šio kambario, toli nuo visų, kurie taip įnirtingai dabar veržėsi vidun.

— Mielasis, mielasis, — lemeno senjora Bjanka, — vyriai tuoj išlūš, reikia atidaryti.

— Ne, ne, pirmiausia turiu atsikratyti šitų! — Tonijus žengė į priekį, nuplėšė prie rankos pririštą kartoninį skydą ir numetė šalin platų medinį kardą.

Ir staiga sustingo, priblokštas siaubingo atspindžio veidrodyje. Pridažytas moteriškas veidas, skaisčiai raudonos lūpos, juodai apvedžiotos akys — ir šitie graikiški šarvai, auksiniai antkrūtiniai, turėję paversti jį nežemišku kariu.

Jis jau nusiėmė pripudruotą peruką, bet šis Achilas prakaito permerkta tunika, baltu it karnavalinė kaukė veidu, lygiai taip pat slepiančiu tikrąją jo esybę, atrodė ne mažiau velniškas nei mergina Pirą, kurią vaidino uždangai pakilus pirmą kartą.

— Nuvilkite visa tai! — paprašė, nerangiomis rankomis stengdamasis nusitraukti tuniką.

Senjora Bjanka puolė jam padėti.

Jis apsivilko įprastus savo drabužius ir įniko karštligiškai valytis grimą nuo akių bei skruostų.

Ir štai pagaliau jaunas, šiek tiek susitaršęs vaikinas Tonijus, įraudusiu veidu, žvilgančiais juodais plaukais, atsistojo priešais duris, pasirengęs išgirsi pirmuosius šūksnius ir patekti į pirmąjį glėbį.

Nepažįstami vyrai bei moterys, orkestro muzikantai, smuikininkas Frančeskas iš konservatorijos, jauna rudaplaukė prostitutė — visi jie spaudė Tonijų glėbyje ir apibėrė skruostus drėgnais bučiniais. Laikydami rankose dovanas, laukdami savo eilės, mindžikavo gausybė tarnų. Kiekvienas kurjeris reikalavo tučtuojau perskaityti atgabentą laišką bei pateikti atsakymą. Plūdo ir plūdo gėlės, o impresarijus Rudžerius taip suspaudė jį glėbyje, jog vos nepamėtėjo į orą. Senjora Bjanka verkė.

Minia išstūmė jį į didelę atvirą erdvę už durų, kur pargriuvęs, rodos, suplėšė užpakalinę dekoraciją. Bendrame triukšme staiga pasigirdo Paolo balselis: „Tonijau, Tonijau! — ir Tonijus išstumdydamas žmones puolė to balso pusėn, pamatė ištiestas berniuko rankas, čiupo jį bei prisispaudė prie peties. Bemaž tuo pat metu kažkas jį sulaikė. Augalotas ponas sugriebė vaikiną už dešinės rankos ir įspraudė mažą, brangakmeniais nusagstytą tabakinę. Nusilenkti buvo neįmanoma. Padėkos žodžiai, kuriuos sukuždėjo, nuskriejo neteisinga kryptimi. Staiga jauna moteris pabučiavo jį tiesiai į lūpas, ir supanikavęs jis vos neparkrito aukštielninkas. Kai Paolo kojos galiausiai palietė grindis, jo vėl vos nesutrypė.

Bet Tonijus skubiai sumetė, kad Rudžerius stumia jį atgal į grimo kambarį, kur per tą laiką atsirado pustuzinis minkštų kėdžių, o ant tualetinių stalelių kūpsojo krūvos gėlių.

Jis klestelėjo ant kėdės. Staiga pasirodė kažkokia moteris, lydima keleto livrėjas vilkinčių vyrų, ir suėmusi delnais ištisą glėbį švelnių baltų gėlių, prispaudė tiesiog jam prie veido. Tonijus garsiai nusijuokė pajutęs minkštų žiedlapių vėsą. Kai pakėlė į ją akis, moteris tylėdama nusišypsojo vien akimis. Jis dėkodamas linktelėjo.