Энн Райс - Kastratai

Tonijus išbučiavo senjorą Bjanką ir senąjį Niną, o šie nuplėšė šlapius vaikino drabužius ir įniko rankšluosčiais trinti plaukus. Tegul sau plūstasi — jis nė trupučio nepyko.

— Nesijaudinkite, viskas bus gerai, — šnipštelėjo senjorai Bjankai. — Patikėkite, viskas bus gerai ir Gvidui, ir man.

O širdyje pats sau prisiekė mėgautis kiekviena būsima minute, nepaisant to, kas jo laukia: triumfas ar žlugimas, nes kaip tik čia išsišakoja kelias, vedantis į ateities tamsą, ir jis privalo įveikti šią reikšmingą ribą.

Tuo momentu pamėgino įsivaizduoti visus, kurie galėjo dabar sėdėti salėje. Pasižiūrėjo į priešais gulinčią puikią suknelę — moteriškus raukinukus, kaspinėlius, moterišką grimą. „Kristina!“ Ištarė šį vardą taip tyliai, jog iš lūpų išsiveržė tik atodūsis. Dabar jam nebeturėjo reikšmės nei skausmas, nei baimė.

Svarbus buvo tik būsimasis išėjimas į sceną; scena buvo kaip tik toji vieta, kur jis ir norėjo būti.

— Na, mieloji, — kreipėsi jaunuolis į senjorą Bjanką. — Atėjo metas jums griebtis savo kerų. Pasistenkite ištesėti pažadus. Paverskite mane tokiu dailiu ir tokiu moterišku, jog galėčiau apkvailinti savo paties tėvą, jei atsisėsčiau jam ant kelių!

— Nedoras berniūkšti! — senjora Bjanka žnybtelėjo jam į skruostą. — Pataupyk savo sidabrinį liežuvėlį publikai. Negąsdink manęs!

Atsilošęs krėsle jis pajuto pirmus švelnius teptuko, šukų bei šiltų jos pirštų prisilietimus.

Kai pagaliau atsistojo ir atsisuko į veidrodį, pajuto pažįstamą, bet dėl to ne mažesnį nerimą keliantį sumišimą. Kur šioje tamsiai raudonu atlasu aptaisytoje smėlio laikrodžio formos figūroje Tonijus? Argi čia berniukas šiomis juodais dažais apvedžiotomis akimis, ryškiai pridažytomis lūpomis ir puriais baltais plaukais, bangomis kylančiais nuo kaktos ir stambiomis garbanomis krintančiais ant nugaros?

Žvelgiant į veidrodį Tonijui apsvaigo galva, ir tuomet ten atsispindinti gražuolė sukuždėjo jo paties vardą, o tada atšoko it vaiduoklis, nesunkiai galintis akimirksniui atimti jam gyvastį.

Dainininkas pirštinėta ranka palietė nuogus savo pečius. Užsimerkęs apčiupinėjo pažįstamus veido bruožus.

Staiga jis pastebėjo, jog senjora Bjanka atsitraukė, norėdama įvertinti savo darbą. Ji ir anksčiau kartais taip elgdavosi, bet dabar rezultatas, atrodo, pribloškė ją pačią. O paskui, kai Tonijus lėtai atsisuko į moterį, vaikinui susidarė įspūdis, tarytum siuvėja jo bijo.

Kažkur tolumoje pasigirdo minios riaumojimas. Senasis Ninas pranešė, jog užžiebtas didysis sietynas. Teatras jau perpildytas, o juk dar liko nemažai laiko...

Tonijus žiūrėjo į mažąją senjorą Bjanką. Jos veide nesimatė nė menkiausio pasitenkinimo šešėlio, įkypose akyse atsispindėjo nerimas. Rodės, ji nori pasislėpti.

— Kas? — sušnibždėjo jis. — Kodėl taip į mane žiūrite?

— Mielasis, — ištarė ji keistu, nesavu balsu. — Tu nuostabus. Apmulkintum net mane...

— Ne, ne! Kodėl jūs taip žiūrite į mane? — pakartojo tuo pačiu šnabždančiu balsu, kurio, buvo tikras, nė vienas žmogus negalėjo palaikyti nemoterišku.

Jinai neatsakė.

Ir tuomet jis ėmė slinkti link siuvėjos, slydo grindimis lyg kokia mechaninė lėlė. Moteris staigiai atsitraukė nuo jo, netgi riktelėjo.

Tonijus nuožmiai stebeilijo į ją.

— Tonijau, liaukis! — sušuko prikandusi lūpą.

— Tuomet pasakykite, kas yra! — vėl pareikalavo vaikinas.

— Na, gerai. Supranti, tu panašus į velnią. Tobula moteris, bet tokia didžiulė, kokia negali būti moteris! Tu mane gąsdini, nes atrodo, tarsi į kambarį atskrido pats Viešpaties angelas ir užėmė visą kambarį savo sparnais, iš kurių krintančios plunksnos sukasi ore, aš net girdžiu, kaip tie sparnai čeža braukiami per lubas! Ir jo galva tokia didelė... Ir rankos... Štai kas tu toks! Tu tobulas, tu gražus, bet kartu tu...

— Monstras, mano brangioji, — užbaigė jaunuolis. Ir pasidavęs impulsui suėmė delnais jos veidą bei vėl stipriai pabučiavo.

Moteriai užėmė kvapą, ji sustingo užsimerkusi ir pravėrusi lūpas. O paskui sunkios jos krūtys susiūbavo nuo atodūsio.

— Tu priklausai kitam pasauliui... — sumurmėjo senjora Bjanka ir atsimerkė.

Iš pradžių tiesiog žiūrėjo į jį neatitraukdama akių, tada veidą nutvieskė pasitenkinimas bei pasididžiavimas, ir moteris apkabino Tonijų per juosmenį.

— Ar mylite mane? — paklausė jis.

— Ak! — ji žengtelėjo atgal. — Argi tau gali rūpėti mano jausmai! Visa Roma netrukus mylės tave, visa Roma bus pasirengusi kristi tau po kojų! O tu dar klausi, ar aš tave myliu. Kas aš tokia?

— Taip, taip, bet aš noriu, kad jūs mylėtumėte mane, čia, šiame kambaryje, dabar.

— Tau metas į sceną, — siuvėja nusišypsojo, pakėlė rankas ir paglostė baltas plaukų bangas, pataisė brangakmeniais nusagstytą smeigtuką. — Begalinė savimeilė, — atsiduso ji. — Ir toks pat begalinis godumas.

— Ar tikrai? — tyliai paklausė jis.

— Tu bijai, — sušnibždėjo siuvėja.

— Truputį, senjora. Tik mažumėlę, — jis nusišypsojo.

— Bet, mielasis... — pradėjo moteris.

Ūmai atsilapojo durys ir į kambarį šniokštuodamas įbėgo Paolas šlapiais susitaršiusiais plaukais.

— Tonijau, jei tik tu būtum girdėjęs tas nesąmones! Jie kalba, esą Rudžerius tau sumokėjęs daugiau nei Betikinui, ir jie trokšta muštis! Be to, čia pilna venecijiečių, Tonijau! Jie sukorė tokį kelią trokšdami išgirsti, kaip tu dainuoji. Be muštynių apsieita nebus, tačiau jie neketina tau palikti nė menkiausio šanso. 14

Laiko nebebuvo. Praeity liko dvidešimt penkeri metai įtempto darbo ir lėto judėjimo link lemtingojo momento. Šis laikas pirmiausia sutrumpėjo iki dvejų metų, o paskui tirpo mėnuo po mėnesio, diena po dienos, kol galutinai išseko.

Gvidas girdėjo, kaip derinasi orkestras. Senjora Bjanka jam pasakė, jog Tonijus pasirengęs, bet jis nenorėjo trukdyti jaunuoliui. Šiandien maestro su Tonijum švelniai apsikabino tardami vienas kitam švelnius žodžius ir susitarė, jog paskutiniosiomis akimirkomis nė vienas netrukdys kito savomis abejonėmis.

Gvidas paskutinį sykį nužvelgė save veidrodyje. Glotnus baltas perukas atrodė puikiai, auksu siuvinėto brokato surdutas po kelių siuvėjos pataisymų pagaliau gulėjo pakankamai laisvai ir nevaržė rankų judesių. Gvidas pasitaisė nėrinius ant krūtinės, krestelėjo rankogalius bei šiek tiek atlaisvino diržą tikėdamasis, kad niekas to nepastebės. Tada susirinko natas.

Tačiau prieš nusileisdamas į duobę stabtelėjo už uždangos ir pažvelgė į salę.

Didžiulis sietynas ką tik išnyko palubėje, nusinešdamas kartu ryškią, bemaž dienos šviesą.

Įsivyravusi tamsa tik sustiprino laukinį publikos riaumojimą. Žiūrovai balkone trypė kojomis, iš visų pusių aidėjo grubūs šūksniai.

Kaip jis ir tikėjosi, abatai užėmė visą priešakinę parterio dalį, o ložės buvo sausakimšos. Visur stovėjo įspraustos papildomos kėdės. Tiesiai virš savęs, dešinėje, Gvidas pamatė apie dešimtį venecijiečių, — jis buvo įsitikinęs regįs venecijiečius, — o tarp jų pastebėjo vieną pažįstamą, milžiną eunuchą iš šventojo Morkaus katedros, buvusį Tonijaus mokytoją ir bičiulį.

Susirinko ir visas būrys neapoliečių: grafienė Lamberti bei Kristina Grimaldi sėdėjo pirmojoje ložės eilėje, nusisukusios nuo stalo, prie kurio kiti gyvai lošė kortomis. Ložėje įsikūrė ir maestro Kavala, jau atsiuntęs į užkulisius pasveikinimus.

Kardinolas Kalvinas buvo tik vienas iš daugelio salėje sėdinčių kardinolų. Jį supo grupelė jaunų didikų, kurie laikydami rankose vyno taures linkčiojo bei šnekučiavosi tarpusavyje.