Энн Райс - Kastratai

Mažumėlę pasvarstęs, kardinolas linktelėjo:

— Man yra tekę girdėti panašių istorijų, — jis atsiduso.

Šiaip ar taip, prašymas skirti Markui Antonijui nuolatinę poros bravų apsaugą nesukėlė jokių sunkumų. Bet pats kardinolas ne itin išmanė tokius dalykus ir buvo linkęs pasikliauti kompetentingais žmonėmis.

— Pasirūpinkime tuo Markui Antonijui nežinant, — pasiūlė Kalvinas. — Nereikia jo jaudinti.

Gvidas negalėjo nuslėpti palengvėjimo, nes rimtai įtarė, jog Tonijus veikiausiai atsisakytų tokios apsaugos, jeigu jo kas paklaustų.

Maestro pabučiavo kardinolo žiedą ir pasistengė kaip galėdamas karščiau padėkoti.

O kardinolas kaip visad elgėsi maloniai bei dėmesingai. Bet prieš išleisdamas Gvidą uždavė jam tokį klausimą:

— Sakykite, kokia tikimybė, kad Marko Antonijaus scenoje laukia sėkmė?

Pamatęs Gvido veide išgąstį, išsyk paskubėjo paaiškinti nieko neišmanąs apie muziką ir negalįs vertinti Tonijaus balso.

Mafeo gan griežtai pareiškė, jog Tonijus dabartiniu momentu — pats geriausias dainininkas Romoje.

Sugrįžęs į savo kambarius, Gvidas ne juokais nusivylė pamatęs, kad mokinio nėra namuose.

Tonijaus jam reikėjo dabar pat. Maestro troško atrasti ramybę mylimojo glėbyje.

Paolas kietai miegojo. Pernelyg pavargęs ir susijaudinęs, dirbti nebepajėgiantis Gvidas tiesiog ilgai sėdėjo mėnesienos užlietame kambaryje žvelgdamas pro langą į žvaigždes.

O Tonijus tiesiog iš kardinolo apartamentų patraukė į fechtavimo salę, kur šiek tiek paklausinėjęs sužinojo, kur gyvena florencietis grafas Rafaelė di Stefanas, kuris anksčiau taip dažnai būdavo jo dvikovų partneris.

Reikiamą namą pasiekė jau tamsoje. Grafas buvo ne vienas. Drauge su juo pietavo keletas bičiulių, visi neabejotinai turtingi, dykinėjantys nerūpestingi žmonės. Jaunas kastratas moteriška suknele dainavo ir grojo liutnia.

Jis priklausė tai mažumai kastratų, kurie turėjo bemaž moterišką krūtinę. Neskoningos oranžinės suknelės iškirptė puikiai pabrėžė šias grožybes.

Ant stalo stovėjo keptos žvėrienos bei avienos dubenys, visi puotaujantys vyrai iš pažiūros gėrė jau ne vieną dieną iš eilės.

Kastratas, užsiauginęs ilgus kaip moters plaukus, paprašė Tonijaus padainuoti, prisipažindamas, jog šnekų apie Tonijaus Treskio balsą jau pilnos ausys.

Tonijus įdėmiai pasižiūrėjo į šią būtybę. Paskui nužvelgė vyrus. Pagaliau jo akys įsmigo į grafą di Stefaną, kuris liovėsi valgęs ir stebėjo jį šiek tiek sunerimusiu žvilgsniu. Tonijus atsistojo, ketindamas išeiti.

Bet di Stefanas tuojau pat prisiartino prie jo. Savo bičiuliams grafas leido sėdėti prie stalo nors ir visą naktį, jei tik jie pageidaus, o Tonijui pasiūlė užlipti į viršų.

Kai juodu atsidūrė miegamajame, grafas užsklendė duris, ir Tonijus sustingo žvelgdamas į skląstį. Di Stefanas tuo tarpu nuėjo uždegti žvakės. Liepsnelė apšvietė gigantišką lovą raižytinėmis atramomis. Už atviro lango kybojo gigantiškas mėnulis.

Apskritas grafo veidas tapo bauginamai rimtas. Žvilgančių juodų garbanų bei šeriuoto smakro ir net kaklo dėka atrodė šiek tiek panašus į semitą.

— Atsiprašau už savo draugus, — skubiai pratarė jis. — Jie tave įžeidė.

— Tavo draugai manęs neįžeidė, — ramiai atsakė Tonijus. — Bet įtariu, kad eunuchas ten, apačioje, puoselėja tam tikras viltis, kurių aš negaliu pateisinti. Aš noriu išeiti.

— Ne! — bemaž desperatiškai sušnibždėjo grafas.

Di Stefano akys keistai sublizgo, jis prisiartino prie Tonijaus, tarytum pastūmėtas, priėjo taip arti, jog prisilietimas tapo neišvengiamas. Bet kai pakėlė ranką, toji taip ir pakibo ore išskėstais pirštais.

Rodės, vyrukas pakvaišo nuo aistros. Toks susijaudinęs kartais atrodydavo kardinolas bei kiti kilmingi Tonijaus meilužiai. Be to, di Stefano elgesyje nesijautė išdidumo, jis nesipuikavo kaip kad tasai darbininkas, Tonijaus rastas gatvėje.

Tonijus suėmė durų rankeną, jusdamas viduje už verdančią aistrą ir jau pamesdamas galvą beveik kaip ir tasai vyras.

Jis atsisuko ir nejučia sušvokštė, nes grafas tuo momentu sugriebė jį ir prispaudė prie durų.

Kaip retai, kaip nepaprastai retai jo gyvenime pasitaikydavo tokių momentų, kai jis visiškai nebegalėdavo savęs valdyti!

O juk ilgą laiką manė lengvai galįs kontroliuoti savo aistrą! Kad ir greta Gvido arba bet kurio iš tų, kuriuos pasirinkdavo tarsi taurę vyno, ir kiek gi jų buvo, šitų taurių... O štai dabar visiškai sutriko, puikiai suprasdamas esąs po grafo stogu, jo namuose, absoliučioje jo valdžioje. Niekada anksčiau jis nebuvo atsidūręs jauno, nežaboto meilužio galioje.

Grafas persiplėšė ir nusimetė marškinius. Paskui ranka slystelėjo žemyn ir atsegė bridžius. Tamsūs jo šeriai skaudžiai badėsi, kai bučiniais apibėrė Tonijaus kaklą. Tuo pat metu Rafaelė it vaikas mėgino nuvilkti jam surdutą ir nutraukė prisegtą špagą.

Ginklas žvangėdamas nukrito ant grindų.

Tačiau kai grafas nuogu kūnu prisispaudė prie Tonijaus ir pajuto šio užantyje durklą, paliko pastarąjį vietoje. Vaitodamas jis prisitraukė Tonijų prie savęs, ir tas pamatė, kaip pakyla tvirtas, galingas jo penis.

— Duokš jį man, aš jo noriu, — sušniokštavo Tonijus ir atsiklaupęs paėmė organą į burną.

Buvo jau vidurnaktis, kai Tonijus pakilo iš lovos. Name viešpatavo visiška tyla. Grafas gulėjo pataluose visiškai nuogas, tik ant kairės rankos smiliaus ir bevardžio piršto blizgėjo auksiniai žiedai.

Žvelgdamas į jį iš viršaus Tonijus palietė šilkinę jo skruostų odą ir patylom išėjo iš kambario.

Įsėdęs karieton, liepė važiuoti į Ispanijos aikštę.

Privažiavęs prie aukštų Ispanų laiptų ilgai žiūrėjo pro langą į tamsoje pro šalį einančius žmones. Aukštai virš galvos mėnulio apšviesto dangaus fone mirguliavo daugybė įvairiausių langų, bet jis nepažinojo nei čionykščių namų, nei jų gyventojų.

Akimirksniui veidą nutvieskė šviesos spindulys, bet žibintą laikantis žmogus tuojau pat mandagiai nusuko jį į šalį.

Rodos, jis užmigo. Pats nežinojo, miegojo ar ne. Bet ūmai sukruto pajutęs Kristinos artumą, stengdamasis sulaikyti sapną, kuriame juodu gyvai šnekučiavosi, jis bergždžiai stengėsi kažką jai išaiškinti, o ji liūdėjo bei mėgino pabėgti...

Tonijus prisiminė esąs Ispanijos aikštėje ir turįs važiuoti namo. Tačiau kur tie namai, akimirksnį neįstengė prisiminti.

Nusišypsojęs liepė vežėjui judėti ir vėl užmigdamas spėjo pagalvoti: „Įdomu, kodėl iki šiol neatvažiavo Betikinas?“ Ir tik tuomet suvokė, jog iki operos sezono neliko nė dviejų savaičių. 12

Per Kalėdas mieste pasklido gandas, jog atvyko Betikinas.

Pirmojo šaltuko nuskaidrintą orą užpildė visų Romos varpų skambesys. Iš bažnyčių chorų aidėjo himnai, o vaikai senu papročiu sakė pamokslus iš sakyklų. Kūdikėlis Jėzus, švytintis tarp svaiginančių daugybės eilių žvakių žiburėlių, gulėjo tūkstančiuose nuostabiai išpuoštų lopšių.

Sužinojęs, jog Argentina teatro smuikininkai — puikūs muzikantai, Gvidas perrašė visas styginių partijas. Jis tik nusišypsojo, kai Betikinas pasiteisindamas negalavimu atsiprašė dėl to, kad negali atvykti mandagumo vizito, ir paklausė Gvido, ar šis nemalonėtų tiesiog atsiųsti jam partitūros.

Gvidas buvo pasirengęs visiems sunkumams. Jis žinojo žaidimo taisykles, todėl davė garsiajam dainininkui tris arijas, visais atžvilgiais pranokstančias skirtąsias Tonijui. Jų dėka Betikinas galėjo pademonstruoti visą savo meistriškumą. Gvidas nė trupučio nenustebo, kai po dvidešimt keturių valandų partitūra buvo grąžinta rūpestingai papildyta garsiojo dainininko pasiūlytais ornamentais. Dabar Gvidas galėjo imtis akompanimento. Ir nors Betikinas nepareiškė jokių komplimentų kūrėjui, skundų jis irgi neatsiuntė.