Энн Райс - Kastratai

Tarnai susirinkdavo prie jo kambario durų pasiklausyti dainavimo, kuris Paolą neretai pravirkdydavo. Net Gvidas, paprastai dieną palikdavęs Tonijų vieną ir lankęs Kristiną Grimaldi jos dirbtuvėje, sykį prieš išeidamas pasiliko pasiklausyti dar keleto taktų.

— Kai girdžiu tave dainuojant, — atsiduso maestro, nebijau nė paties velnio pragare.

O Tonijaus nė kiek nenudžiugino ši pastaba, ji tik priminė vaikinui Gvido baimes.

Kartą, pačiame arijos viduryje, Tonijus staiga liovėsi dainavęs ir pradėjo juoktis.

— Kas nutiko? — nustebo Paolas.

Bet Tonijus tegalėjo tik papurtyti galvą.

— Ten susirinks visi, — sušnibždėjo jis. Akimirksniui užsimerkė ir ūmai nusipurtęs vėl nusijuokė.

— Nekalbėk šitaip, Tonijau, — nevilties sklidinu balsu pratarė Paolas bei ėmė kramtyti lūpą. Jis trokšte troško išgirsti Tonijaus padrąsinimą. Ašaros jau telkėsi berniuko akyse.

— Beveik kaip vieša bausmė, — paaiškino Tonijus nusiraminęs. — Tuo atveju, jei viskas išslys iš rankų, — jis vėl tyliai nusijuokė. — Atleisk, Paolai, nieko negaliu sau padaryti, — jis stengėsi būti rimtas, bet jam nesisekė. — Ten bus visi, absoliučiai visi.

Dainininkas, purtomas begarsio juoko, nuleido rankas ant klaviatūros. Tik dabar suprato, ką iš tiesų reiškia debiutas. Didis kvietimas surizikuoti patirti patį klaikiausią viešą žlugimą, koks tik įmanomas gyvenime.

Jis liovėsi juoktis tik pamatęs kančią Paolo veide.

— Nagi, imkimės darbo, — pratarė atsiversdamas natas, — ir nekreipk į mane dėmesio.

Tačiau ketvirtą dieną, tirštėjant sutemai, visi garsai jo ausyse tapo panašūs į triukšmą. Tonijus nebegalėjo daugiau nieko daryti. Ir įvertino įtempto darbo naudą: tau nereikia mąstyti, nereikia nieko suprasti, apie nieką galvoti, nieko planuoti ir apskritai dėl nieko nerimauti.

Kai kardinolas, kurį jis lankė jau daugiau nei dvi savaites, netikėtai atsiuntė tarną jo pakviesti, Tonijus, pakildamas iš už klavesino, susierzinęs tyliai suniurzgė. Niekas šito neišgirdo. Ninas jau dėliojo drabužius. Einant pas kardinolą, derėjo apsitaisyti raudonu aksomu ir apsivilkti auksu siuvinėtą liemenę, užsimauti balkšvius bridžius bei apsiauti baltus batus aukšta keltimi, kurie turėjo gerokai nutrinti jam pėdas, kad kardinolas galėtų meiliai liesti šias žymes.

Tonijui atrodė neįtikėtina, jog jis galės dabar suteikti malonumą jo eminencijai. Bet juk pasitaikydavo atvejų, kai eidavo pas jį dar labiau nusikamavęs, tačiau nuovargis nesutrukdydavo abiem patirti pasitenkinimą.

Tik prisiartinęs prie kardinolo apartamentų durų, vaikinas staiga sumetė, jog pasimatymui dar per ankstyvas metas. Namuose vis dar buvo pilna dvasiškių bei dykaduoniaujančių ponų. Tačiau iškviestas jis buvo ne kur nors kitur, o į miegamąjį.

Vos įėjęs į kambarį, suprato: kažkas atsitiko.

Kardinolas apeiginiais drabužiais, pasikabinęs ant krūtinės sidabrinį kryžių, sėdėjo prie rašomojo stalo pasidėjęs rankas ant atverstos knygos. Priešais jį degė dvi žvakės.

Iš jo veido tryško šviesa, tyra energija, kurios Tonijus nematė jau keletą mėnesių.

— Sėskis, gražuoli, — pakvietė Kalvinas ir mostu liepė tarnams išeiti.

Durys užsidarė. Tamsa susiglaudė aplink juos tarsi vanduo, besitraukiantis atoslūgio metu.

Tonijus padvejojęs pakėlė galvą ir pamatęs pilkas Kalvino akis, sklidinas begalinės kantrybės bei nuostabos, pajuto pirmąjį pavojaus signalą. Pamažu užplūdo miglotas neišvengiamybės pojūtis, kardinolui dar neprabilus.

— Prieik arčiau, — sušnibždėjo jis, tarsi kviesdamas vaiką. Tonijus tuo metu pasinėrė į keistą svajų viešpatiją, kurios nė negalėjai pavadinti mintimis, taigi dabar lėtai atsistojo ir patraukė prie Kalvino, šis irgi pakilo nuo krėslo. Juodu atsistojo vienas priešais kitą, tada kardinolas išbučiavo jaunuolį į abu skruostus.

— Tonijau, — prabilo švelniu, tyliu tonu, — šiame gyvenime aš turiu tik vieną aistrą: meilę Kristui.

Tonijus nusišypsojo:

— Labai džiaugiuosi, mano pone, kad jums daugiau nebereikės plėšti savęs perpus.

Žvakių liepsnelių atšvaituose kardinolo akys įgavo šviesiai rudą atspalvį. Prieš atsakydamas jis prisimerkė, tarsi tyrinėdamas Tonijų:

— Kalbi nuoširdžiai?

— Aš jaučiu jums meilę, mano pone, — atsiliepė Tonijus. — Kaip galėčiau nelinkėti jums gero?

Kardinolas kur kas dėmesingiau išklausė šiuos žodžius, nei tikėjosi Tonijus. Akimirksniui Kalvinas nusisuko į šalį, o paskui mostu vėl pakvietė Tonijų sėstis. Šis stebėjo, kaip jo eminencija įsitaiso prie rašomojo stalo, bet pats liko stovėti sunėręs rankas už nugaros.

Pilkos, bemaž peleninės, šviesos silpnai apšviestame kambaryje visi daiktai Tonijui atrodė svetimi bei nereikšmingi. Jam norėjosi, kad žvakės teiktų daugiau šviesos, o ne vos išsklaidytų tamsą. Jis nusuko akis į aukštą grotuotą langą ir pažvelgė į dangų, kuriame jau mirguliavo pirmosios žvaigždės.

Kardinolas atsiduso. Akimirksniui jis vėl pasinėrė į savas mintis.

— Šį rytą pirmą kartą po daugelio mėnesių aš laikiau mišias nuoširdžiai tikėdamas, — Kalvinas pažvelgė į Tonijų, jo veide šmėkštelėjo nerimo šešėlis. Jis švelniai, pagarbiai paklausė: — O kaip tu, Markai Antonijau? Kas dedasi tavo širdyje?

Ištarė pašnibždom, nė kiek nesmerkdamas.

Tačiau Tonijus dabar mažiausiai troško tokio pobūdžio pašnekesio. Jis suprato tik tiek, kad šis gyvenimo skyrius priartėjo prie pabaigos. Jis nežinojo, ar verks išėjęs iš šių apartamentų, ir galbūt norėjo aiškumo. Staiga persmelkė keistas jausmas, jog likti čia — nesaugu.

— Mano jausmai tau buvo nuodėmingi, Markai Antonijau, — sunkiai ištarė kardinolas. — Ši nuodėmė pražudė daugelį kur kas už mane stipresnių žmonių. Bet aš stengiausi kaip galėdamas... — jis užsikirto. — Nepaisant visų pastangų, man nepavyko įžvelgti tavyje blogio požymių, negalėjau aptikti nei piktos valios, nei sugedimo, kurie turėtų išryškėti sąmoningai įvykdžius tokio pobūdžio nuodėmę, — jis maldaujamai pažvelgė į Tonijų. — Padėk man suprasti. Nejaugi tu nejauti kaltės, Markai Antonijau? Nejau neapgailestauji? Padėk man suprasti!

— Bet kodėl, mano pone?! — tuojau pat, nepagalvojęs, šūktelėjo Tonijus. Jis labiau apstulbo, nei supyko. — Kiekvienas bent kiek jus pažįstantis žmogus žino, kad jūs priklausote Kristui. Pirmą kartą į jus pažvelgęs aš tariau sau: „Šiam žmogui yra dėl ko gyventi.“ Bet mano tikėjimas nėra toks stiprus, pone, ir aš nesikankinu dėl jo stygiaus, todėl nejaučiu ir kaltės jausmo.

Atrodo, jo žodžiai sujaudino kardinolą: Kalvinas vėl atsistojęs suėmė delnais Tonijaus galvą. Vaikinui šis judesys buvo nemalonus, bet jis nesujudėjo. Kardinolas nykščiais švelniai perbraukė jam po akimis.

— Markai Antonijau, yra žmonių, kurie apskritai gyvena be tikėjimo, — pastebėjo kardinolas, — tačiau kurie pasmerktų mudviejų santykius vadindami juos nenatūraliais, galinčiais pražudyti mus abu.

— Bet kodėl tai turėtų mus pražudyti, pone? — Tonijus pasipiktino ir susierzino. Jam norėjosi, kad Kalvinas tiesiog lieptų išeiti. — Jūs kalbate man nesuprantama kalba. Jūs kankinotės, nes davėte įžadus Kristui. Tačiau jeigu ne įžadai, šis ryšys neturėtų tokios reikšmės. Mūsų sąjunga niekam nepakenkė, pone. Aš negaliu turėti palikuonių. Jūs negalite turėti palikuonių su manimi. Tad koks skirtumas, ką mudu veikiame dviese? Ir kam svarbu, kokius jausmus — kokią meilę, šilumą — mudu vienas kitam jaučiame? Mūsų santykiai visiškai netrikdė jūsų kasdienio gyvenimo. Ir tikrai nesujaukė manojo. Šiaip ar taip, mes patyrėme meilę, o argi meilė gali kam nors pakenkti?