Энн Райс - Kastratai

Arklys patraukė į priekį, nedidukė kabina susiūbavo ant gigantiškų lingių. Tonijus neatitraukė akių nuo juodų garbanotų plaukų ant gelsvos vyro odos. Ir netikėtai palietė juos baltu savo delnu praskyręs pirštus; jį nustebino vyruko krūtinės tvirtumas.

Tamsoje matėsi tik žybčiojančios akys. Šviesos juostelė išryškino galingą žandikaulį. Labai atsargiai jis palietė smakrą, šerius, likusius po skutimosi.

Paskui atsitraukė ir palenkė galvą į šoną. Nusisukęs užsidengė nuo vaikino kairiuoju petimi tuo pat metu tarsi kviesdamas jį. Galiausiai palinko į priekį, rankomis įsirėmęs į sėdynę, ir pajuto, kaip vyras užgriūva iš už nugaros visu savo svoriu. Jis lenkėsi vis žemiau bei žemiau, kol veidu palietė sėdynės apmušalą ir užsimerkė tarsi sapnuodamas.

Jaunuolis, pakišęs po juo kairę ranką, prisitraukė arčiau prie savęs, kad patogiau būtų atakuoti. Artumo pojūtis, grubių raumenų prisilietimas, iš viršaus slegiantis vyriškas kūnas vertė Tonijų krūpčioti ne mažiau už viduje judančią geležį.

Galų gale skausmas tapo nepakeliamas. Ir tuojau pat plykstelėjęs pasitenkinimas susiliejo su juo į vieną deginančią liepsną. Staiga Tonijus suvokė, jog vyras jo nepaleidžia. Jame užvirė įniršis, jis ranka palietė durklą. Bet švelnus kumštelėjimas į šoną leido suprasti, kad jaunasis romietis tik kaupia jėgas prieš kitą ataką.

Viskas baigėsi. Jaunuolis šaltai atsitraukė, kai Tonijus pasiūlė jam pinigų, ir išlipo iš karietos laukan. Bet vos ekipažas pajudėjo į priekį, abiem rankom įsikibo į lango kraštą bei sušnibždėjo šventojo, kurio garbei buvo pavadinta gatvė, vardą. Tonijus linktelėjęs nusišypsojo jam. Tik labai retais atvejais jis šypsena atsakydavo į šypseną.

O paskui abipus karietos vėl iškilo niūrios sienos, nudažytos geltonai bei tamsiai žaliai, bet netrukus ir jas paslėpė lietaus šydas.

Tonijaus akys apsiblausė. Kol karieta artinosi prie Vatikano, jis patylom žvelgė pro langą. Ir staiga, tarsi iškilusi iš naktinio košmaro, niekada neišsisklaidančio net amžinai būdraujant, prieš akis išryškėjo mažos įstaigos iškaba, kuri didžiulėmis raidėmis visam pasauliui skelbė:

ČIA KASTRUOJAMI DAINININKAI POPIEŽIAUS KOPLYČIAI 9

Atėjus gruodžio pirmajai, jau visa Roma laukė naujosios operos. Grafienė Lamberti turėjo atvykti artimiausiomis dienomis, o didysis kardinolas Kalvinas pirmą kartą gyvenime išsinuomojo ložę visam sezonui. Daugelis kilmingų asmenų tvirtai palaikė Gvido bei Tonijaus pusę, tačiau abatai jau pradėjo formuoti visuomenės nuomonę.

O visi žinojo, kad būtent abatai paskelbia lemtingąjį nuosprendį premjeros vakarą.

Ne kas kitas, o jie pasitikdavo plagiatą garsiu švilpimu, jie nuvarydavo nuo scenos neprofesionalius, garbės nenusipelniusius atlikėjus.

Kad ir kaip besistengdavo žiūrovai iš kilmingų šeimų, sėdintys pirmajame bei antrajame aukštuose, pastarieji nesugebėdavo išgelbėti vaidinimo, jei abatai jį pasmerkdavo, o šie jau paskelbė esantys karštai ištikimi Betikinui. Betikinas, jų manymu, buvo sezono dainininkas; Betikinas dabar buvo dar geresnės formos nei ankstesniais metais; Betikinas puikiai pasirodė pernai Bolonijoje; Betikinas buvo įstabus dar prieš išvykdamas į Vokietiją.

Jeigu jie ir paminėjo Tonijų, pavadino jį tik išsišokėliu iš Venecijos, apsiskelbusiu patricijumi bei reikalaujančiu vadinti jį tikruoju vardu. Kas gi tuo patikės? Kiekvienas kastratas, atsidūręs rampos šviesoje, kalba esąs kilmingas ir susigalvoja kokią nors kvailą istoriją, bylojančią, girdi jo kastracija buvusi priverstinis ir neišvengiamas žingsnis.

Paties Betikino kilmė bei istorija irgi skambėjo nekaip. Kilmingos vokiečių damos ir italų pirklio sūnus balsą išsaugojo tik nelaimingo atsitikimo vaikystėje dėka: jį užpuolė mažas žąsiukas.

Paskiri šių šnekų atgarsiai pasiekdavo ausis Gvido, dabar rašančio dieną bei naktį. Artinantis premjerai, jis atsisakė visų vizitų ir išeidavo iš namų tik prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus grafienės viloje.

Tačiau Tonijus, norėdamas žinoti, kas vyksta, pasiuntė Paolą pasiklausyti mieste sklandančių kalbų.

Nudžiugintas galimybės atsikratyti mokytojų bei auklėtojų, Paolas pirmiausia patraukė pas senjorą Bjanką, kuri pastarosiomis dienomis intensyviai ruošė Tonijui kostiumus, paskui pasišlaistė tarp scenos darbininkų, o tada užsuko į kelias perpildytas kavines ir kiekvienoje iškiurksojo lygiai tiek, kiek įstengė apsimetinėti kažko laukiančiu.

Kai galų gale sugrįžo, jo veidas liepsnojo iš pykčio, o akyse žvilgėjo ašaros.

Tačiau Tonijus nepamatė įėjusio berniuko.

Jis įsigilinęs skaitė Katrinos Lizani laišką, kuriame toji pranešė, jog dauguma venecijiečių jau išvyko į Amžinąjį miestą genami vienintelio tikslo: pamatyti scenoje Tonijų Treskį. „Atvažiuos smalsuoliai, — rašė ji, — bei tie, kurie prisimena tave su begaline meile.“

Ši naujiena ne itin stipriai, bet gan nemaloniai jį šokiravo. Tomis dienomis jis gyveno kaustomas būsimosios premjeros baimės; kartais toji baimė tapdavo saldi ir jaudinanti, kartais virsdavo tikra kančia. Taigi kai sužinojo, jog tėvynainiai ketina atvykti į premjerą, tarytum į kažin kokį karnavalo reginį, jį nukrėtė šaltis, nors sėdėjo šalia užkurto židinio.

Be to, Tonijus nustebo, nes juk įprato laikyti save žmogumi, visiems laikams išbrauktu iš Venecijos bendruomenės. Jam atrodė, tarsi kažkas tiesiog ištraukė jį iš to pasaulio, o minios abejingai susiglaudė ir užpildė vietą, kurioje kadaise stovėjo jis. Ir štai dabar, išgirdus, esą ir ten, Venecijoje, kalbama apie būsimą premjerą, užplūdo keistas jausmas, kurio nė pats negalėjo apibūdinti.

Žinoma, žmonės apie tai kalbėjo, nes Katrinos vyras, senatorius Lizanis, vėl pamėgino suorganizuoti nuosprendžio, draudžiančio Tonijui atvykti į Veneciją, peržiūrėjimą. Tačiau vyriausybė tik patvirtino ankstesnį sprendimą: Tonijui visiems laikams uždrausta įvažiuoti į Veneciją, o nepaklusus gresia mirties bausmė.

Tačiau labiausiai širdį sužeidė paskutinioji Katrinos laiško dalis.

Mariana meldė Karlą išleisti ją į Romą. Nuo pat pirmo momento, kai motina išgirdo, jog Tonijus pasirašė sutartį su Argentina teatru, ji prašė leidimo važiuoti. Tačiau Karlas visą laiką atkakliai atsakinėjo neigiamai, taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir neišeinanti iš savo kambarių.

„Žinoma, teiginys, esą ji serga, dalinai teisingas, — rašė Katrina, — bet, manau, tu supranti, jog ją kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trūkumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi čia, ko gero, pirmasis rimtas sutuoktinių nesutarimas.“

Tonijus atidėjo laišką į šalį.

Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai išsigandęs, ir Tonijus suprato, jog dabar yra reikalingas mažajam florenciečiui. Tačiau ištisą akimirką jis tiesiog neįstengė kalbėti.

Ji norėjo atvažiuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir dabar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko, o pro atsiradusį plyšį ėmė skverbtis švelnus, šiurpokas, svaiginantis jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip aiškiai ir stipriai nejautė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų švelnumo. Atrodė, tarytum ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jį apkabinti.

Pojūčiai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis nejučia pašokęs ėmė žingsniuoti po kambarį.

— Tonijau! — trūktelėjo jį Paolas. — Tu neįsivaizduoji, ką žmonės kalba kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...

— Ts-s-s, ne dabar, — sušnibždėjo jis.