Энн Райс - Kastratai

Kartais atrodydavo, kad kardinolą labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nustūmęs marškinių audinį, jis tarsi ragaudavo odą liežuviu bei lūpomis.

Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam buvo Domenikas. Švelniai šypsodamasis žiūrėdavo, kaip kardinolas nuplėšia visus balkšvus raukinukus, idant uždėtų ranką ant plokščios krūtinės, slypinčios po jais. Paskui grubiai sužnybęs Tonijui spenelius — šis vos užgniauždavo riksmą — bučiuodavo vaikiną, lyg atsiprašydamas, ir užvertęs sijonus subrukdavo savąjį ragą. Kiekvieną sykį bauginantis jo dydis sukeldavo stiprų skausmą, bet kardinolas uždengdavo Tonijaus burną savąja, lyg sakydamas: „Jeigu rėksi, rėk į mane.“

Kad ir ką darytų Kalvinas — ar taršytų Tonijui plaukus, ar bučiuotų blakstienas — visi jo veiksmai tryško džiaugsmu, įkarščiu, susižavėjimu.

Bet visai ne švelnios glamonės, ne bučiniai versdavo Tonijų liepsnoti aistra. Jį jaudino pats Kalvinas. Aistra užkunkuliuodavo, kai suspausdavo to vyro šlaunis, suimdavo burna jo šaknį, jusdavo, kaip kardinolas siunčia jam į burną savo sėklą, kartu ir aitrią, ir saldoką it grietinėlė. Kaip tik tokiais momentais jo kūną sukrėsdavo ekstazė.

Ne mažiau jaudindavo ir neišvengiamas išprievartavimas, kuriam kardinolas visuomet teikė pirmenybę: geležis, sunkiai įsiskverbianti jam tarp kojų.

Todėl jis iškęsdavo viską, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o šis žmogus visa tai daro; galvodavo: „Taip, čia kardinolas Kalvinas, Bažnyčios princas, jis artimas Šventajam Tėvui, jis posėdžiauja Šventojoje Kolegijoje, ir šiam galingam žmogui aš paklustu, jį aš glamonėju.“ Jo delnai ilgėdavosi tų sunkių sėklidžių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų šilumos, paliesti minkštą plaukuotą apvalkalą ir švelniai suspausti, tarsi grasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįtikėtina, nuožmia ietimi.

Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net švelnus žaidimas virsdavo savotiška išprievartavimo forma. Jis troško parblokšti Tonijų ant paklodės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį iš pasitenkinimo. Norėjo pavergti mylimąjį pasitenkinimu ne mažiau nei skausmu.

Paskui stebeilydamas stikliniu neregio žvilgsniu Tonijus gulėdavo šalia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.

Tačiau jų santykiai tuo nesibaigdavo. Išsyk po pirmosios nakties prasidėjo ir šiek tiek kitoks bendravimas.

Pasimylėję juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolo rūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kalvinas vaišindavo jais Tonijų. Paskui, pasikvietę senąjį Niną, nešina fakelu, traukdavo pasivaikščioti po sales.

Sustodavo prie mirguliuojančios fakelo šviesos nutviekstų statulų, kurios, jo paties prisipažinimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. „Aš taip mylėjau šią mažą nimfą, — kalbėjo jis apie vieną romėnišką statulą. — Ji iškasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O štai šis gobelenas prieš daugelį metų man atsiųstas iš Ispanijos.“

Nino fakelas dusliai ūžė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvapą. Žvelgiant į pilkas kardinolo akis, liesą, bet šiltą, ranką bronzinės antikinės statulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.

Jis eidavo paskui Kalviną į sodą, kur švelniai pliuškeno fontanai bei kvepėjo ką tik nupjauta žole.

Paskui, tarsi į šventyklą, juodu traukdavo į biblioteką, kur odiniai knygų viršeliai kilo pačion palubėn, net nelygi fakelo šviesa ten jų nepasiekdavo.

— Paskaityk man, Markai Antonijau, — sakydavo kardinolas, pasirinkdamas vieną iš mylimiausių savo poetų, Dantę arba Tašo.

Ir sėdėdavo pasidėjęs rankas ant poliruoto stalo paviršiaus, patylom judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, žemu balsu jam skaitydavo.

Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prieš daugelį metų, visai kitame gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai užliūliuotas kalbos skambėjimo jis pasiklysdavo grakščiai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ūmai jį užplūsdavo žodžiais neapsakomas švelnumas kardinolui; šioje karalijoje su Gvidu jam neteko lankytis.

Kartu Tonijus norėjo ir pats šiek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai protingas bei suprato, jog jo eminencija įžvelgia jame tik muzikantu išauklėtą gatvės berniūkštį, ir tegalėjo trokšti, jog taip ir būtų. Kalvino akyse kartais atsispindėdavo kančia, o dažnai netgi liūdesys. Kardinolas kankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. Šis žmogus maištavo pats prieš save.

Tonijus jautė, jog tam tikru požiūriu visus šiuos malonumus — poeziją, dailę, muziką bei karštligiškas sueitis — kardinolas laikė sielos priešais: pasaulietiniais bei kūniškais.

Sykį kardinolas paprašė:

— Papasakok man apie operą, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje gero? Kodėl žmonės ten eina?

Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Bažnyčia kovojo su teatru bei aktoriais, su bet kokia muzika, išskyrus bažnytinę, ir apie tai, jog ne kas kitas, o Bažnyčios baimė išleisti į sceną moteris sukūrė kastratus. Visa tai kardinolas ir pats žinojo.

— Kur slypi operos vertė? — prisimerkęs pašnibždom klausė Kalvinas.

„Aišku, — pagalvojo Tonijus. — Jis mano paėmęs į nelaisvę velnio emisarą, kuris, pats to nesuvokdamas, išsiplepės ir pasakys jam tiesą.“ Vaikinui teko susitvardyti, kad nepasirodytų įžūlus.

— Mano pone, — lėtai prabilo jis, — aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Aš pažįstu tik džiaugsmą, kurį man teikia dainavimas. Aš tik žinau, jog muzika tokia graži ir galinga, jog kartais atrodo panaši į pačią jūrą arba į dangaus platybes. Ją neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muziką į pasaulį.

Kardinolą gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilošė kėdėje.

— Kalbi apie Dievą taip, tarytum jį mylėtum, Markai Antonijau, — pastebėjo nuvargusiu balsu.

Atrodo, Kalviną pradėjo griaužti abejonės.

„Ar aš myliu Dievą? — pagalvojo Tonijus. — Taip, tikriausiai myliu. Visą gyvenimą, vos susimąstęs apie jį, pajusdavau meilę: bažnyčioje per mišias, klūpodamas prie lovos... Tačiau prieš trejus metus Flovige? Nemanau, kad tą naktį mylėjau Dievą. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau.“

Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas kenčia. Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.

Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys šios kovos. Nuodėmė tam žmogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai suprasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis.

„Anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs žiauriai...“ Šito Tonijus neįstengė įsivaizduoti.

Juodu išsiskyrė tamsių miegančių namų viduryje.

Ir staiga, paveiktas iki tol nepažįstamų emocijų, Tonijus suspaudė glėbyje liekną, lanksčią kardinolo figūrą bei prigludo prie jo lūpų ilgu paskutiniuoju bučiniu.

Paskui, prisimindamas šią akimirką, pajuto stiprų susijaudinimą. Jį persmelkė virpulys, kai palietė pirštu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėti tą, kuris jį patį laikė nešvankybe, regėjo tik kastratą, tam tikrą muliažą, į kurį galima nukreipti savo aistrą, jei negali jos skirti moteriai?

Galų gale jam nerūpėjo.

Širdies gilumoje Tonijus žinojo, kad jam vis vien.

Kiekvieną dieną sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebėjo, kaip prie Viešpaties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo stebuklą. Jis žiūrėdavo, kaip kardinolas vyksta į Kvirinalą, kaip guodžia ligonius bei vargšus.