Энн Райс - Kastratai

Gvido veidas nustebino nepaprasta akių išraiška, keistu lūpų išlinkimu. Ir netikėtas suvokimas užplūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato, ką regi prieš save! Tada Tonijus paėmė vėduoklę, kaip mokė senoji moteris, ir išskleidė taip, tarsi šiuo judesiu atskleistų nuostabiausią paslaptį, o paskui, vėduokle prisidengęs lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas. 7

Nugrimzdęs į savas mintis jis bemaž negirdėjo Gvido kalbų, mielo čiauškėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuo nors susižavėdavo. Tonijus leido maestro šnekas negirdomis, tik kartais mandagiai linktelėdavo.

Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvirą ekipažą ir važinėjo po miestą — žavinga senjora ir įsimylėjęs jos palydovas, kuriam ji nuolat priekaištavo dėl įžūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juodu susikibę už parankių apėjo gal penketą bažnyčių, ir poniutė nuolat išskleisdavo savo skėtį, ilgesingai dūsaudama nuo karščio. Juodu dar su šviesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaikščiojimo nuo vieno Corso galo iki kito sugrįžo namo.

Bet prieš grįždami užsuko pas siuvėją, senjorą Bjanką, ir pasiūlė jai padirbėti užkulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip buvo nuspręsta, vadinsis „Achilas Skire“ ir bus sukurta pagal naująjį populiariojo Pjetro Metastazio libretą — poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo panaudoti.

— Tau bus tiesiog idealu, — kalbėjo Maestro. — Achilo motina nori jį apsaugoti nuo Trojos karo ir siunčia į Skiro salą perrengtą jauna mergina, vardu Pirą. Dalį operos tu vaidinsi Pirą. O paskui, vystantis siužetui, atsiskleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnijęs Achilą auksiniais šarvais. Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!

— Taip, išties puiku! — sumurmėjo Tonijus šyptelėdamas.

Bet jis tarytum skrajojo kažkur toli, tik kartais sugrįždamas į realybę, galbūt tam, kad vėl pasinertų į malonius prisiminimus apie tai, kaip mėgavosi savo maskaradu, gaudė susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir patyrė miglotą keršto jausmą, užgožusį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina ir kartu beprotiška bei vaikiškai nekalta. Rankose jis laikė iš siuvėjos gautąją rožę. Pamerktas žiedas puikiai išsilaikė. Apsitaisęs patogesniais marškiniais bei bridžiais, užsikėlęs kojas ant priešais stovinčios kėdutės, Tonijus grubiai pašė rožės žiedlapius, stengdamasis ją praskleisti.

— Kaip matai, tu traukei visų žvilgsnius, mėginančius suprasti, kas esi...

— Gvidai, švento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu pat siužetu. Juk mudu drauge ją žiūrėjome, — tyliai pastebėjo Tonijus.

— Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio į libretą, ar ne? Be to, aš gerokai jį pakeičiau. Turi išguiti tokias mintis iš galvos. Aš žinau, ko nori romiečiai. Į valias prisižiūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkartojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trokšta solidumo, prabangos ir tobulo atlikimo.

„O juk čia iššūkis, — galvojo Tonijus. — Štai kas čia.“ Tapti neatpažįstamu, pasislėpus po maskarado drabužiais ir stebėti, kaip jie apsikvailina atsargiai į jį dirsčiodami arba netgi atvirai kviesdami. „Įdomu, kada įvyko tasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdiško įsikūnijimo kaltininku nei auka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojūčiu?“ Šito pasakyti jis negalėjo.

Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovinčio prie lango, paimti iki vartų pristatyto laiško.

Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taurę vyno.

— Kas čia? — mieguistas paklausė pamatęs Gvidą sunkiai žnektelint savo vieton ir nušveičiant į šalį sulamdytą lapelį. Maestro veidas buvo neperžvelgiamas.

— Rudžerius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su tavimi, — pranešė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susikišęs rankas į atlasinio chalato kišenes. Atrodė užsigalvojęs. — Galėjo būti ir... blogiau.

— Kas jie?

— Vienas — Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius jau pasenęs. Anksčiau romiečiai jį mėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Tačiau reikia melstis, kad jis neprarastų balso, — Gvidas susimąstė, tarsi nė nepastebėdamas Tonijaus.

— O kitas? — nesulaukęs tęsinio paklausė Tonijus.

— Betikinas, — atsakė Gvidas.

— Betikinas! — sukuždėjo Tonijus. Pastarąjį pažinojo visi. — Vienoje scenoje su Betikinu!

— Prisimink! — šiurkščiai pertraukė Gvidas. — Aš sakiau, jog galėjo būti ir blogiau. — Bet, atrodo, jo įsitikinimas čia pat ištirpo. Maestro, žengęs, kelis žingsnius, atsisuko. — Jis šaltas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius, nors iš tiesų iškilo iš purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie iš mūsų, — mokytojas ironiškai žvilgtelėjo į Tonijų. — Ir, be abejo, jis turi ne balsą, o ištisą orkestrą. Šnekama, esą jis kartais pritaria kitiems dainininkams, jei mano, jog šito reikia...

— Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas, — negalėjo nurimti Tonijus. — Kaip tik šito ir reikia operai, ir tu tą žinai...

— Gvidas pažvelgė į vaikiną taip, lyg nežinotų, ką atsakyti. O paskui burbtelėjo:

— Romoje jis turi daugybę gerbėjų.

— Tu netiki manimi? — nusišypsojo Tonijus.

— Aš tikiu tik tavimi, — užsiplieskė Gvidas. — Bet ten bus dvi stovyklos — jo ir tavo.

— Vadinasi, aš privalau visus priblokšti, — pareiškė Tonijus, ryžtingai pakeldamas galvą. — Argi ne?

Gvidas ištiesė pečius. Ir žvelgdamas tiesiai priešais save patraukė per visą kambarį link rašomojo stalo.

Tonijus lėtai pakilo nuo krėslo. Tyliai nužingsniavo į mažą kambarėlį, kuris jam atstojo drabužinę, ir atsisėdęs prie tualetinio stalelio, apkrauto įvairiais indeliais bei buteliukais, įsistebeilijo į violetinę suknelę.

Šone stovėjo spintos, kur kybojo daugybė surdutų ir apsiaustų. Apie dešimt špagų žvilgėjo atviroje ginklinėje. Dar prieš akimirką buvęs auksinis dangus už lango dabar pasidarė balkšvai žydras.

Suknelė gulėjo ten, kur ją paliko, ant krėslo. Apatiniai sijonai susiglamžė, o šviesūs nėriniuoti raukčiai gerokai prasiskyrė šone, tarsi ne atsegti, o perplėšti, po jais žiojėjo juoda kiaurymė kieto korseto korpuso viduje.

Viena ranka pasirėmęs į staliuką, kitą ištiesė link šilkinio paviršiaus, rodos, švytinčio tamsoje.

Jis vaizduotėje regėjo, kaip suknelė apgaubia kūną, ir vėl pajuto neįprastą nuogumą viršum korsažo nėrinių bei sunkų sijonų siūbavimą. Prisiminė, kaip po kiekvieno naujo pažeminimo atsirasdavo begalinės valdžios, svaiginančios jėgos jausmas. Ką jam sakė Gvidas? Jog dabar jis laisvas, kad vyrai ir moterys gali tik pasvajoti apie tokią laisvę? Kardinolo glėbyje Tonijus pačiu dieviškiausiu būdu įsitikino šių žodžių tikrumu.

Vis dėlto jautėsi sutrikęs. Kaskart, nuplėšiant kitą drabužių sluoksnį, jį nukrėsdavo drebulys — nors ir trumpas. Ir dabar, žvelgdamas į šį apdarą, palaipsniui susiliejantį su tamsa, jis klausė savęs: „Ar įstengsiu po premjeros vėl pakilti kupinas jėgos?“ Tonijus mintyse išvydo venecijiečių užpildytas eiles, išgirdo aplinkui tą švelnų dialektą, panašų į kuždesį bei bučinių garsus, pamatė veidus, kupinus laukimo ir slepiamo siaubo. Visi tikisi kvapą gniaužiančio reginio: iškastruotas patricijus, išpustytas, išpuoštas bei išdažytas lyg Prancūzijos karalienė, ir dar turintis dievišką balsą. Ak!

Jis liovėsi fantazavęs.

„Betikinas. Taip, Betikinas. Kaip jis? Užmiršk sukneles, kaspinus, užmiršk į pietus skubančias venecijiečių karietas. Užmiršk visa tai. Dabar pagalvok apie Betikiną, pagalvok, ką tai reiškia.“