Энн Райс - Kastratai

Jis dabar vilkėjo ne laisvą juodą chalatą, o tamsiai raudoną sutaną. Ant krūtinės kybojo sidabrinis kryžius, veide atsispindėjo toks įdomus sumišimo ir įgimto gyvumo mišinys, jog Tonijus ilgą laiką tiesiog žiūrėjo į kardinolą nieko nesakydamas.

— Mano brangus Markai Antonijau, — ištarė kardinolas šiek tiek nustebęs, jo lūpas vėl ištempė šypsena, — kodėl tu sugrįžai? Juk leidau tau suprasti, jog turi teisę išeiti.

— Ar turėjau aš tokią teisę, pone? — paklausė Tonijus.

Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tiesiog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino prie stalo. Pasižiūrėjo į lotyniškas frazes, daugybę mažų padarėlių, pasiklydusių schemiškoje netvarkoje, gyvenančių ir mirštančių tarp skaisčiai raudonų, purpurinių bei auksinių užraitymų.

Kardinolas ištiesė jam delną.

Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus šiems pirštams, aiškiai pajuto susijaudinimą, nors, kaip ir anksčiau, mėgino jį nugalėti. „Laisvas!“ — karčiai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėgęs bei pasislėpęs Gvido glėbyje — jei tik būtų galėjęs. Atrodė, tarytum griūva kažkas, ką taip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. Žvelgė žemyn, Kalvinui į veidą. Norėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...

Tačiau ir patį kardinolą griaužė nerimas. Bet draskomas aistros atstumti Tonijaus jis negalėjo.

— Aš, — sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi, — nepatyręs mokytojas kūniškų nuodėmių srityje. — Jo žodžiuose nesijautė nė krislelio išdidumo. — Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrįžai?

— Mano pone, nejaugi mes pateksime į pragarą dėl keleto glamonių? Nejaugi tokia Dievo valia? — paklausė Tonijus.

— Tu esi velnias angelo veidu, — pratarė kardinolas šiek tiek atšlydamas, bet Tonijus išgirdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto jo širdyje vykstančią vidinę kovą.

— Nejaugi išties, mano pone? — Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir pažvelgė kardinolui į akis.

Šis vyras turėjo įstabų, tobulai proporcingą veidą, ryškių bruožų, traukiantį vyrišku grubumu.

— Mano pone, — sušnibždėjo Tonijus, — nuo to laiko, kai man tiek daug buvo išpjauta, aš ėmiau dažnai galvoti, jog kūnas — visa ko motina.

Kardinolui nepavyko sutramdyti sumišimo, apėmusio po šių žodžių. Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas išsprūdusio prisipažinimo. Kas šiame žmoguje pažadindavo norą viską išsipasakoti?

Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus žvilgsnio, tarsi ragindamas jį suprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai žmogus buvo visiškai tyras, iš tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.

— Aš jau pakankamai nusidėjau už mus abu, — ištarė kardinolas, bet ne itin tvirtu balsu. — O dabar tu turi išeiti ir leisti man laimėti savo mūšį, vardan Dievo bei vardan savęs paties.

— Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?

— Ak, ne! — maldaujamai šūktelėjo kardinolas, dar tvirčiau apkabindamas ir prisitraukdamas Tonijų.

— Mano pone, — neatlyžo Tonijus, — tegul Dievas man atleidžia, jei esu neteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame prakeikti už aistrą vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio, aš irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragare taip, lyg jau būtume atlikę šį veiksmą. Tačiau jeigu taip, mano pone, leiskite jums suteikti bent mažą dalelytę rojaus, kol tai dar įmanoma.

Jis palietė lūpomis kardinolo veidą. Ir kai Kalvinas atsistojęs ištiesė rankas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojūčiai, dar nepažįstamo kūno tvirtumas.

Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats būtų maldavęs artumo.

Jį uždegė šito vyro ugnis.

Rodos, jis pats nusivedė kardinolą prie lovos. Pastatė šalia žvakidę ir užgesino visas žvakes, išskyrus vieną. Svajingai žvelgdamas į blausią jos liepsnelę ir į savo šešėlį ant sienos, pajuto, kaip kardinolo pirštai pradėjo vaduoti jį iš drabužių.

Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinas žvelgė į geismo esmę jusdamas, kaip atslūgsta šokas. Tarytum iš šalies Tonijus stebėjo ant grindų krintančius drabužius ir jautė, kaip kardinolas žvilgsniu jį apčiupinėja. O paskui išgirdo jį sušnibždant:

— To pakaks.

— Mano pone, — ištarė Tonijus, uždedamas ranką ant to kietumo, tos galios. — Aš degte degu. Leiskite man suteikti jums malonumą, nes kitaip išprotėsiu.

Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų minkštumu, o paskui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolas glostė jam plaukus tarp kojų, užčiuopęs perbraukė delnu per randus, krūptelėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Tonijumi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. Išrietęs nugarą Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.

— Ne, pone, prašau jūsų...

Apsiblaususiu žvilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpomis, Tonijus atšoko ir atsiklaupęs prie lovos krašto sušnibždėjo:

— Mano pone, leiskite man jį pamatyti. Leiskite man, prašau!

Jam atrodė, jog kardinolas pusiau praradęs sąmonę. Jis ištiesė rankas, tarsi padaręs kažkokį atradimą, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudoną sutaną.

Ir išvydo šaknį, slepiančią tą pačią jėgą, apskritą ir kietą, tarsi medinę. Tonijui užgniaužė kvapą, jis suėmė delnais sunkų šilko švelnumo kapšelį. Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypinčios galios trapumas atrodė antgamtiškas. Pasilenkęs Tonijus pamėgino suimti į burną jį visą, paragauti šio minkšto plaukuoto kūno, pajusti jo sūrumą, stiprų aromatą bei skleidžiamą kaitrą. Paskui atsitiesė ir paėmė į burną patį organą.

Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jį čiulpti glamonėdamas dantimis, penis pasiekė tolimąją jo burnos sienelę, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas galingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimybę atlikti lengvas frikcijas.

Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bemaž tą pačią akimirką, kai pasiekė viršūnę. Jis tarytum stengėsi praryti tą grubų, tvirtą daiktą tuo pat metu ranka spausdamas minkštą kapšelio sunkumą, kartu ir įtempto, ir švelnaus. Ir vėl užkopęs į neišvengiamą viršūnę atsistojo, išsitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jo nuogumą, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis išgirs prislopintą jo riksmą, ar ne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beprotiškai jo geisdamas ir kartu būdamas toks nekaltas, tarytum visiškai nežinojo, ką daryti, tarsi tegalėjo tik vykdyti Tonijaus įsakymus.

Tonijus išsitiesė ant lovos, ištiesė į jį ranką, lyg Kalvinas būtų apsiaustas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.

Vaikinas jautė, kaip kardinolas bučiuoja nuogą jo nugarą, glamonėja sėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur šis turi įsismelkti.

Pervėrė skausmas, bet kartu užliejo nesuvaldoma, nuostabi galia, sulig pirmuoju dūriu išplėšusi laukinę dejonę, o paskui visas kūnas ėmė judėti tuo pačiu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienu smūgiu, o jis grieždamas dantimis davė patį šventvagiškiausią sutikimą.

Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taip suriko, lyg būtų ilgai kentėjęs ir daugiau nebegalėtų ištverti. Jis atsiplėšė nuo Tonijaus, bet nepaleido jo iš rankų, tarsi baimindamasis, jog kažin kokia jėga gali juodu atskirti.