Энн Райс - Kastratai

Tačiau Gvidas ničnieko apie tai nepasakojo grafienei.

Negalėjo jis jai prisipažinti ir paties blogiausio dalyko: šaltumo Tonijaus atžvilgiu ir priešpriešos dėl vaikino užsispyrimo.

Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų srautą.

Jai nepavykę įtikinti pusbrolio iš Sicilijos našlės, jaunosios anglės, kuri greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai piešia, apsvarstyti antros santuokos perspektyvos.

Mergina negrįšianti namo, į Angliją. Ji neieškosianti naujo vyro. Mat ji norinti būti dailininke.

— Man ji visuomet patiko, — sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jį ne itin sudomino. Maestro mąstė apie Tonijų. — Ji tikra profesionalė. Piešia kaip vyras.

Tačiau grafienė šito nesuprato. Moteris, trokštanti turėti savo studiją, moteris, kuri kopia ant pastolių bažnyčioje arba rūmuose, laikydama rankoje teptuką!

— Bet juk tu nuo jos nenusigręši? — švelniai paklausė Gvidas. — Juk ji dar visai jauna.

— Viešpatie, ne! — šūktelėjo grafienė. — Galų gale ji ne mano duktė. Be to, mano pusbrolis ją vedė būdamas septyniasdešimties. Aš jaučiuosi šiek tiek kalta. Beje, — pastebėjo senjora atsidususi, — mergina pakankamai turtinga, taigi gali daryti, ką nori.

— Atsivežk ją Romon, į operą, — patarė Gvidas snūduriuodamas. — Gal ji čia susiras tinkamą vyrą.

— Mažai tikėtina, — atsakė grafienė. — Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepraleistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.

Pamažėle žingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas po durimis pastebėjo šviesą. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesutarimus jis nudžiugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaudęs durų rankeną maestro įėjo į kambarį.

Tonijus nemiegojo, o apsirengęs sėdėjo kampe laikydamas rankoje raudono vyno taurę. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei prisimerkė nuo šviesos.

— Nereikėjo manęs laukti, — bemaž šiurkščiai tarstelėjo Gvidas. — Aš pavargau ir eisiu miegoti.

Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistojęs priėjo prie apsiaustą atsisegiojančio mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti aptarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.

— Gvidai, — atsargiai sušnibždėjo Tonijus, — ar mes galime išvykti iš šių namų?

— Ką reiškia „išvykti iš šių namų“?

Gvidas nusivilko švarką bei pasikabino ant kablio.

— Gali įpilti man truputį vyno, — pasakė jis. — Aš labai pavargau.

— Tai reiškia: išvykti iš šių namų, — pakartojo Tonijus. — Tai reiškia gyventi kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.

— Ką čia paistai? — dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų daugybę dienų jį kankinusio siaubo priepuolį. — Kas tau? — paklausė prisimerkęs.

Tonijus papurtė galvą. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė tarsi nuo skausmo.

— Kas nutiko? Atsakyk, — primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas. — Kodėl staiga panorai išvykti iš šių namų?

— Prašau, nepyk ant manęs, — lėtai ištarė Tonijus, pabrėždamas kiekvieną žodį.

— Jei nepaaiškinsi man, kas yra, aš tau trenksiu. Nedariau šito daugelį metų. Bet dabar nesusiturėsiu, — pareiškė Gvidas, — jeigu nepasakysi.

Jis įžvelgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjimą, bet neįstengė savęs nugalėti.

— Gerai, papasakosiu tau viską, — atsiduso Tonijus. — Šį vakarą kardinolas liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs užmigti, taigi nusiraminimui jam reikią muzikos. Jo miegamajame stovėjo mažas klavesinas. Kalvinas paprašė manęs pagroti bei padainuoti.

Kalbėdamas jis žiūrėjo į Gvidą. Maestro bemaž nieko negirdėjo. Jis įsivaizdavo šią sceną, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai karšta.

— Ir kas toliau? — piktai paklausė.

— Jam reikėjo ne muzikos, — tęsė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku kalbėti. Paskui pridūrė: — Nors aš abejoju, ar jis pats tą suprato.

— Tuomet kaip tu supratai? — užriaumojo Gvidas. — Ir nesakyk man, kad tu jį atstūmei!

Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.

Gvidas įniršęs kilstelėjo ranką. Apėjo nediduką ratuką kambaryje, paskui pakėlė abi rankas.

Tonijus žvelgė į jį smerkiamu žvilgsniu ir tylėjo.

— Vadinasi, tu išėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko? — šaukė Gvidas. — Ar jis supyko? Kas iš tiesų atsitiko?

Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis žiūrėjo į Gvidą taip, lyg šis būtų jam smogęs.

— Tonijau, paklausyk manęs, — pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu tonu. Jis žinojo neturįs parodyti jį apėmusios baimės. — Sugrįžk pas kardinolą ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok į jo norus. Mes jo namuose, Tonijau, jis mūsų globėjas šiuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, be to, kardinolas...

— Kas? Kardinolas? — pakartojo Tonijus. — Supratingai reaguoti į jo norus? Tuomet kas aš, Gvidai? Kas tuomet aš?

— Tu berniukas, štai kas tu. Tu kastratas, — šiurkščiai rėžė Gvidas. — Ir tai nieko nereiškia. Tau nieko nenutiks, jei tą padarysi! Bet jeigu nepadarysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi šia linkme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pražudyti. Aš bejėgis prieš tavo užsispyrimą bei išdidumą! — jis patylėjo ir užbaigė ramesniu tonu: — Tu privalai dabar pat grįžti pas kardinolą.

— Pražudyti tave! — šūktelėjo Tonijus. — Tu liepi man eiti pas jį bei daryti viską, ko jis panorės, lyg būčiau gatvės kekšė!

— Bet tu ne kekšė. Jeigu tu būtum kekšė, tavęs nebūtų šiuose namuose, niekas tavęs nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tu kastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. Aš nedvejodamas taip pasielgčiau, jeigu jis to panorėtų iš manęs.

— Tu mane gąsdini, — sukuždėjo Tonijus. — Tu man atgrasus. Kitaip negaliu to pavadinti. Tu ištrauktas iš Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir paverstas nemąstančiu, beširdžiu padaru, tik iš išorės panašiu į kilmingą poną. Siekdamas tikslo tu pasiryžęs padaryti bet ką. Tu nepažįsti garbės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti iš manęs vardą, įprastą išvaizdą, mat šito būtinai reikią vardan muzikos; o dabar siunti mane į kardinolo lovą, ir vėl skatinamas tos pačios būtinybės...

— Taip, taip, taip! — sušuko Gvidas. — Įsakau tau visa tai padaryti. Laikyk mane velniu, jei nori, bet aš tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi išvedžiojimai gražūs, bet bereikšmiai. Tavęs nesaisto vyrų taisyklės. Tu kastratas. Tu gali taip elgtis.

— O tu pats? — paklausė Tonijus tuo pačiu kuždesiu. — Kaip jausiesi tu, jei aš su juo atsigulsiu? — jis tarsi nedrįso pakelti balso. — Tu nieko nepajusi?

Gvidas atsuko jam nugarą.

— Siunti mane iš savo lovos į jo, — tęsė Tonijus, — tarsi aš būčiau dovanėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo ženklas.

Gvidas tik pakraipė galvą.

— Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai? — tyliai paklausė Tonijus.

— Gal jie tau ją išpjovė ten, Kalabrijoje? Tačiau man jie jos neišpjovė!

— Garbė, garbė... — Gvidas nuvargęs atsisuko bei pažvelgė vaikinui į veidą. — Jeigu nėra širdies, nėra išminties, kas tuomet yra garbė? Ką ji reiškia? Argi negarbinga suteikti tam žmogui, ko jis prašo, kai tu pats nė kiek nebūsi pažemintas? Tu — amžina puota, kurioje jis nori sudalyvauti — vieną ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi šis įvykis tave pakeis? Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu atveju jis tavęs ir nesiektų. Juk jis šventas žmogus. O jeigu būtum vyras, tau būtų gėdinga prisipažinti, jog išpildyti jo prašymą tau nieko nereiškia. Tuomet galėtum atvirai išreikšti pasibjaurėjimą, net jei iš tiesų jo nejaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra daugybė vyrų bei moterų, kurie kiekvieną naktį svajoja apie tokią laisvę. O tu laisvę jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis — kardinolas, iš meilės Dievui. Tad ką tokio neįkainojamo tau suteikė Viešpats, ką ketini saugoti kažkam, kas bus vertesnis už patį kardinolą?!