Энн Райс - Kastratai

Skindamasis kelią per didžiules pokylių sales, kopdamas kardinolų rūmų bei iš užsienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjo gausią čionykštę aukštuomenę, be galo pasitikinčią savimi ir kur kas kritiškiau nusiteikusią kitų atžvilgiu negu matytoji kituose miestuose.

O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk čia Roma, visos Europos magnetas. Anksčiau ar vėliau visi patekdavo čionai ir būdavo išaukštindami arba pažeminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei išvaryti. Čia gyveno ištisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleisdavo į pasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruoju metu, o Venecija praeityje, būtent čia būdavo kuriamos arba griaunamos reputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskynę laurus šiaurėje arba pietuose, galėjo būti nušvilpti Romoje, o garsius kompozitorius čia kartais varyte išvarydavo iš teatro.

Čionykščiams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako, jie vis tiek grįždavo į Romą. O iš venecijiečių jie juokėsi tvirtindami, esą iš ten kilusi vien tik barkarolė — gondoljerų muzika; jie nejautė nė menkiausios užuojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.

Kartais šis piktavališkas snobizmas labai erzino Gvidą, ypač žinant, jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o iš Venecijos kilęs Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Tačiau Gvidas nemaištavo. Jis čionai atvažiavo mokytis.

Ir jį pavergė šitas miestas.

Dieną jis šlaistydavosi po kavines, traukdamas į save gyvenimą, kunkuliuojantį klestinčioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėjęs pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius prašmatniomis moteriškomis sukniomis, arba besislepiančius po apgaulingai asketiškais juodais bažnyčios tarnų drabužiais. Gaivi jų veidų spalva ir nuostabūs plaukai traukte traukė akį.

Užsukdamas į vasaros teatrus, į komiškas operas arba dramatiškus spektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesį scenoje ir vis labiau įsitikindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mieste, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.

Čia bažnyčia iki šiol neatšaukė draudimo moterims rodytis scenoje — draudimo, anksčiau varžiusio visus Europos teatrus. Todėl čionykštė publika niekada nematė moterų rampos šviesoje, niekada neregėjo, kaip nuostabiai pražysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūkstančių žmonių susižavėjimo šūksniams bei aplodismentams.

Net balete moterų partijas atlikdavo šokėjai vyrai.

Ir Gvidas puikiai suprato, jog išbraukus moterį iš tam tikros gyvenimo srities, beje, imituojančios ištisą pasaulį, neišvengiamai reikia sukurti pakaitalą.

Buvo lemta atsirasti kažkam, kas sugebėtų užimti moters vietą, kas įstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne šiaip dainininkai, aktoriai, kažin kokia anomalija: jie atstojo pačias moteris.

Ir jie tą žinojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie šaipėsi bei provokavo išbadėjusius žiūrovus!

Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti jam nepakeliamų kančių. Bet kartu šie pavyzdžiai padėtų jam suvokti, kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidinti moterį.

„Čia išties slypi kandi ironija“, — galvojo Gvidas, klausydamasis įstabių sopranų. Čia buvo tas pats menas, kuris sudarė visą maestro gyvenimą, tačiau jis virto dieviška nešvankybe, kur kas jausmingesne už patį gyvenimą, kurį jis įkūnijo.

„Mano priešai vėl turės apie ką pakalbėti“, — tuomet pasakė netikėtai užkluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.

Gvidas atsiduso. Kai ką pasižymėjo kišenėje nešiojamoje užrašų knygelėje. Jis aprašydavo tų, kuriuos stebėjo, temperamentą, įpročius, nežabotus pomėgius.

Mokytojas neabejojo, jog pirmąją naujųjų metų dieną Argentina teatro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virtęs moterimi. Tiesa, jo balsas ir taip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingumą, kūnišką jėgą. Jis ir tik jis. Pats Gvidas neištvers, jei kuris nors kitas jaunas dainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo tą padaryti. Privalo nugalėti.

Ir čia tebuvo vienas Gvido laukiančio mūšio aspektas, o jis ketino triumfuoti visais atžvilgiais. Maestro turėjo pagaliau pažinti šį miestą ir susitaikyti su jo negailestingumu — juk priešingu atveju baimė jam sutrukdytų atlikti, ką privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miestą maestro stengdavosi jį perprasti.

Ir pamažu jį įsimylėjo.

Jis apžiūrėjo švento Jono baziliką Laterane, švento Petro sukaustytojo25 katedrą, Vatikano lobyną, žole apžėlusį milžinišką antikos Koliziejų, išsibarsčiusius senojo forumo griuvėsius. O pro šalį dundėdamos lėkė kardinolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių procesijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai iš viso pasaulio, atvykę čionai išgirsti Šventojo Tėvo balso, aidinčio ne tik didžiausioje žemės bažnyčioje, bet ir toli už jos ribų — už jūrų marių, iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių.

Stovėdamas švento Petro aikštėje, Gvidas jau nebe pirmą kartą pajuto neįveikiamą Amžinojo miesto didybę. Net Romos ore jautėsi kažkas ypatingo. Tačiau kas?

Jis girdėjo kažkokį gausmą, kunkuliavimą, ir atrodė, tarsi pats gigantiškas miestas sudaro vulkano šerdį. Iš šio kraterio veržėsi ugnis bei dūmai, ir visus, kas čia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.

Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo išlaikyti paskutinį patikrinimą? Tegul publika švilpia ir šaukia, ir varo iš teatrų bei paties miesto visus, kam nėra vietos šiame panteone. Galų gale čia ne įgeidis, čia jos teisė.

Maestro patraukė namo.

Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti užrašomas natas. Jau turėjo parašęs daugumą arijų visiems balsams.

Bet vis dar neturėjo siužeto.

Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir paprašė jo padainuoti.

Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisdešimt penki asmenys; prie stalo vyko gyvi pašnekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pasirodė Tonijus, anaiptol ne visi jį pastebėjo.

Gvidas davė jam paprastutę ariją lengvai įsimenama melodija, kuri galėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaikinas uždainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavišų ir ėmė stebėti susirinkusiųjų reakciją.

Tonijaus balsas buvo aukštas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus dainuoti, visi pašnekesiai nutrūko, svečių galvos pasisuko jo pusėn.

Kardinolas irgi žiūrėjo į dainininką. Šiek tiek įkypos jo akys keistais lygiais vokais nežymiai žybčiojo.

Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėmesio, Kalvinas sudorodavo viską, kas patekdavo jo lėkštėn. Jo valgymo maniera pasižymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mėsą stambiais gabalais, gėrė vyną dideliais gurkšniais.

Tačiau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, ką suvalgo, tuojau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prie lūpų žvilgančias vynuoges.

Bet dabar, kai Tonijus uždainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio į valgį. Jis įsmeigė į medinį stalviršį ilgą peilį perlais papuoštu kotu ir apglėbęs pastarąjį rankomis pasirėmė smakru.

Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susimąstęs.

Vakarais Gvidas dažnai sėdėdavo prie savo rašomojo stalo jusdamas tokį nuovargį, jog net negalėdavo užrašinėti natų. Kartais tiesiog nežmoniškai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.