Энн Райс - Kastratai

Здесь есть возможность читать онлайн «Энн Райс - Kastratai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Историческая проза, Исторические любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kastratai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kastratai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Operos kastratai - kai kam gėdinga, kai kam žavinga Europos kultūros praeitis. Farinelis, Kafarelis - kiek daugiau nei prieš du šimtmečius šie vardai buvo kone garsesni už šiuolaikinius operos grandus Lučianą Pavarotį, Andrea Bočelį, Plačidą Domingą. Ką iš tiesų jautė šie žmonės, atsibudę iš opiumo narkozės, kas dėjosi jų širdyse bei sąmonėje, kai suvokdavo, jog gyvens gerokai trumpiau negu paprasti mirtingieji? Ar tikrai jų seksualinis alkis buvo toks ryškus, kad apie tai rašė net pats Kazanova?

Kastratai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kastratai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tonijus stovėjo atgręžęs Gvidui nugarą, tarsi mėgaudamasis kūną glostančiu vėsiu oru. Paskui apsivilko žalio šilko chalatą, laisvai susirišo ties juosmeniu. O kai atsisukęs lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jog vaikino išorėje esama rytietiškų bruožų: minkštose plaukų garbanose, švelnaus audinio banguojančiame kritime nuo kampuotų pečių išilgai aukšto, liekno kūno...

— Ko tu toks rūškanas? — paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas iš pradžių nenugirdo. Žodžių prasmei teko įveikti prieblandoje skendinčio kambario erdvę.

— Visai aš ne rūškanas, — pagaliau atsakė Gvidas.

Bet jis suprato keliais žodžiais neišsisuksiąs. Tonijus atsisėdo taip arti, jog galėjo sulenktais pirštais paliesti mokytojo ranką. Ir Gvidas vėl susivokė stebįs Tonijų iš šalies, kaip ir prieš akimirką, tarytum juodu nesikalbėtų.

Prieš kelerius metus jis pranašavo Tonijų būsiant tokį grakštų kaip Domenikas ir nesuklydo. Tačiau Tonijaus gracija pranoko visus lūkesčius. Galūnių ilgumą Tonijus užmaskuodavo jam įprastais lengvais judesiais; žemas jo balsas pasižymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininko stiprybei, kai ši atsiskleisdavo.

Veido bruožai, rodos, šiek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o štai paslaptingumas akyse išliko tas pats. Žvelgdamas į Tonijų, netgi dabar Gvidas mažumėlę sutrikdavo. „Peilio magija, — nuvargęs pagalvojo jis. — Šio ypatingo vylingumo priežastis ta, jog peilis išlaisvina, o ne atima. Jam nereikia to žinoti nė mėginti pasinaudoti. Jis tiesiog tai turi. O kartu su jo ankstesnėmis venecijietiškomis manieromis šie bruožai gali kiekvieną išvaryti iš proto.

— Gvidai, — tarsi iš tolo ataidėjo Tonijaus balsas. — Paolui viskas bus gerai! Aš žinau! Aš pats jį mokysiu.

Staiga Gvidą suėmė pyktis. Jis panoro, kad Tonijus išeitų. Pažvelgė į vaikiną, bet negalėjo užkalbinti. Prisiminė momentą prieš daugelį metų, kai gulėjo ant klasės grindų, jausdamasis be galo nelaimingas po meilės akto. O žmogus, kurio taip geidė, tuomet pasilenkė ir kažką pasakė į ausį. Tačiau ką?

— Paolas čia niekuo dėtas, — ištarė susierzinęs, niršdamas, kad Tonijus jo nesupranta. — Paolas puikus dainininkas. — Jį džiugino mintis, kad čia, Romoje, Paolas išmoks kur kas daugiau nei konservatorijoje. Maestro širdyje berniukas užėmė reikšmingą vietą. Tačiau dabar jis norėjo, kad Tonijus paliktų jį vieną.

— Aš pavargęs po kelionės, — trumpai tepasakė. — Manęs laukia daugybė darbo. Negaliu gaišti laiko.

Tonijus pasilenkė prie mokytojo ir sušnibždėjo į ausį kelis švelnius, intymius žodžius. Gvidas suprato, jog juodu vieni šiuose kambariuose, juk Tonijus išsiuntė tarnus.

— Būk man atlaidus, — ištarė piktai ir įžvelgė Tonijaus veide skausmą.

Tačiau Tonijus tik linktelėjo. Jis visuomet išlikdavo toks: neįtikėtinai maloningas venecijietis. Pažvelgė į Gvidą be menkiausio pykčio ir nusišypsojęs lūpų krašteliu atsistojo, ketindamas išeiti.

Priblokštas Gvidas patylom žvelgė, kaip jis eina per kambarį. Maestro išvydo jį scenoje, įsivaizdavo minias, laukiančias dainininko prie grimo kambario. O paskui staiga prisiminė kardinolo Kalvino veidą ir stebėtinai guvias jo akis.

„Tu nė nenutuoki, kaip būsi garbinamas, negali šito numanyti. Žinoma, kompozitorius irgi sulauks komplimentų. Jeigu opera bus gera, jie gali netgi įrašyti mano vardą afišose, nors gali ir neįrašyti. Čia tau Roma atsivers it kiaušinis, idant vėl atgimtų. Ir aš noriu, kad šitaip nutiktų. Bet iš kur tasai keistas jausmas?“

Tonijus buvo kažkur už durų. Tačiau Gvidui atrodė, jog jis šalia. Staiga jis mintyse išvydo, kaip smogia Tonijui, kaip tą nuostabų veidą išmuša raudonos dėmės. Jis pakilo iš už stalo nesuvokdamas, ką daro, ir skubiai nuėjęs į miegamąjį sustojo pamatęs Tonijų prie lango, žvelgiantį kiemą.

— Tu juk žinai, kokia toji Romos publika, — ištarė Gvidas. — Žinai, kas manęs laukia. Būk man kantrus.

— Aš kantrus, — atsiliepė Tonijus.

— Tu turi daryti viską, ko aš paprašysiu!

Jis pajuto stiprų, skausmingą ginčo troškimą. Iškilo visos piktinančios ir erzinančios Tonijaus savybės. Bet jis žinojo, kad dabar dar ne laikas.

— Padarysiu viską, ko paprašysi, — mandagiai atsiliepė Tonijus žemu, giliu, santūriu balsu.

— O taip, viską, tik nepasirodysi moteriška suknele, nors žinai, jog kaip tik tai ir reikia padaryti. Būtent čia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo, tu padarysi viską, tik ne tai, kas žūtbūtinai reikalinga tau pačiam!

— Gvidai! — pertraukė Tonijus. Pirmą kartą jis parodė apmaudą bei nekantrumą. Angeliško veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbinęs Gvido. — Šito padaryti negaliu. Nėra prasmės ginčytis.

Gvidas paniekinamai šyptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nuraudo, vaikino akys padvelkė šalčiu. Tačiau kam jam prireikė kivirčo pačią pirmąją dieną Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pavežioti Tonijų po teatrus, parodyti jam kastratus moteriškais kostiumais, kad suprastų, kokie šie galingi ir patrauklūs?

Tonijus staigiai apsisukęs patraukė į drabužinę. Jis jau vilkosi chalatą, tuojau apsirengs bei išeis. Kambariai ištuštės. Gvidas liks vienas.

Mokytoją užplūdo visiška neviltis.

— Eikš čionai! — šaltai pareikalavo maestro. Ir nužingsniavo prie lovos. — Ne, pirmiausia užrakink duris, — pasitaisė, — o paskui prieik.

Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai žiūrėjo į jį.

Jis šiek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėjęs, kaip kad jam buvo būdinga, padarė viską, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie aukštos lovos, uždėjo ranką ant antklodės ir ramiai žvelgdamas mokytojui į akis laukė. Gvidas atsisegęs bridžius pajuto, kaip aistra sugeria visas emocijas ir sumaišiusi paverčia viena jėga.

— Nusivilk chalatą, — šiurkščiai paliepė. — Ir gulk. Veidu į apačią. Gulk.

Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gražių, net pernelyg gražių akių. Paskui, šmėkštelėjus vos pastebimam nepritarimui, įvykdė paliepimą.

Gvidas užsiropštė ant viršaus. Nuogo kūno pojūtis pro drabužius varė jį iš proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veidą prie lovos ir paėmė jį pačiu grubiausiu būdu.

Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo šalimais. Pagaliau Tonijus pakilo, ketindamas išeiti.

Nė žodeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, užsimovė žiedus ir pasiėmęs lazdelę priėjo prie lovos. Pasilenkęs pabučiavo Gvidą į kaktą, o paskui į lūpas.

— Kodėl tu mane pakenti? — sušnibždėjo Gvidas.

— O kodėl neturėčiau tavęs pakęsti? — taip pat tyliai ištarė Tonijus. — Aš tave myliu, Gvidai, — pasakė jis. — Mudu abu esame šiek tiek išsigandę. 2

Toji gatvė, žvaigždės virš galvos, kambario lubos, jo dantys, smingantys į kūną, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo, besąs jo paties...

Paskui jis nubudo delnu užsispaudęs burną ir suprato, jog iš tiesų neišleido nė garselio.

Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.

Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kartais atrodydavo, matydavo gatvėse. Aišku, visuomet paaiškėdavo, jog ten ne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaip sutikęs netikėtai užklumpa vieną iš jų. „Prisimeni Marką Antonijų Treskį, berniuką, kurį išgabenai į Flovigą?“ O paskui susmeigia durklą jam tarp šonkaulių.

Prieš išvykdamas iš Neapolio, Tonijus praleido visą pusdienį vieno tikro bravo draugijoje, ir šis išmokė jį kelių gudrybių, naudojantis durklu. Tasai žmogus, gavęs už pamoką puikų atlygį, liko išties patenkintas gabiu mokiniu.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kastratai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kastratai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kastratai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kastratai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.