Энн Райс - Kastratai

Aplinkui vaikštinėjo daugybė aukštuomenės atstovų, įeidavo ir išeidavo dvasininkai juodomis sutanomis, o už dvejų dvivėrių durų pasirodė besanti ilga bibliotekos salė, kur, palinkę virš popierių, plunksnomis krebždeno juodai apsitaisę raštininkai.

Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, šis giliai religingas žmogus nuėjo ilgą kelią į viršūnę nuo eilinio dvasininko, o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipiškas. Be to, sklido kalbos, esą jis labai mylimas liaudies, ir minios žmonių ištisas valandas sukiojasi gatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.

Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpesčio objektu. Kardinolas globojo daugelį našlaičių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatos lankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purvą besivelkančia tamsiai raudona sutana, palikęs palydą už durų, jis užsukdavo į vargšų lūšneles, gerdavo vyną kartu su darbininkais bei jų žmonomis, bučiuodavo jų vaikus, kasdien padėdavo skurstantiems iš savo lėšų.

Kalvinas buvo bemaž penkiasdešimties. Gvidas tikėjosi jį esant griežtą bei asketišką, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio, raštuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileidžiančių švento Petro bazilikos grindims.

Tačiau kardinolas tiesiog spinduliavo geraširdiškumą, jo akys linksmai švytėjo, skleidė gyvybinę energiją ir draugiškumą, apjungiantį paprastą maloningumą bei meilę kiekvienam sutiktam žmogui.

Kardinolas buvo aukštas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėtinai lygiais akių vokais, be menkiausios raukšlelės ar klostelės. Bet kai kurie jo veido bruožai buvo labai grubūs, lyg nutašyti iš marmuro, tarytum senosiose bažnyčiose stovinčių šventųjų statulų, kurios dabar atrodė iškreiptos, net grėsmingos.

Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.

Apsuptas prašmatniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus, kardinolas pakvietė Gvidą prisiartinti. Kai maestro pabučiavo jo žiedą, kardinolas jį apkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyventi jo rūmuose kiek tinkami.

— Jums tikriausiai reikia instrumentų? — paklausė Kalvinas. — Mielai pasiųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.

Suėmęs delnais Paolo veidą, jis perbraukė nykščiu per skruostą. Berniukas išsyk atgijo bei nušvito, o kardinolas prispaudė jį prie savo ilgos tamsiai raudonos sutanos.

— O kur jūsų dainininkas? — paklausė ir tuojau pat susipratęs pažvelgė į Tonijų.

Išsyk tapo aišku, jog Kalvinas susidomėjęs; jo veidas persimainė. Kai Tonijus žengtelėjo į priekį pabučiuoti jo šventenybės žiedo, Gvidui pasirodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti šį pasikeitimą.

Tonijus buvo tik šiek tiek susitaršęs po kelionės, tamsiai žalio aksomo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panėšėjo į angelą, apsitaisiusį žmogiškais drabužiais. Aukštas ūgis nesukaustė jo judesių, o fechtavimo treniruočių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijo šokėjo grakštumo. Tačiau Gvidui jau nebe pirmą kartą pasidingojo, kad Tonijus elgėsi lyg užhipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapo tarsi stiklinės.

Kardinolo lūpos virptelėjo. Iš pradžių jis žvelgė į Tonijų nustebęs, tarytum šis kažkaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui šviesiai pilkos Kalvino akys pasidarė bereikšmės.

Gvidas ūmai pajuto neapsakomą karštį. Iš pradžių pamanė tiesiog dūstąs nuo kaitros šioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veidą ir į kardinolą įsmeigtą žvilgsnį, kai pajuto netikėtą tylą aplinkui, maestro patyrė šį tą daugiau nei baimės dilgtelėjimą. Ne, aišku, čia visai ne tai, ką jis išsigalvoja, žinoma, ne.

Tačiau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus grožio jaunuolį ir kas nežiūrėtų į šitokį žmogų, kaip jo šventenybė, baimingos pagarbos kupinu žvilgsniu?

Tačiau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama į slogias mintis, kurios sukosi Gvido galvoje visą kelią iki Romos. Jį apniko ir nerimas dėl tūkstančio praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nustebinę išgyvenimai dėl balso praradimo prieš daugelį metų.

— Aš niekada nebuvau didelis operos gerbėjas, — švelniai prabilo kardinolas, kreipdamasis į Tonijų, — ir baiminuosi pernelyg mažai žinąs apie šį meną, tačiau mums visiems malonu, kad turime dainininką, kuris mums padainuos po vakarienės.

Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo išdidumui suduotas gan skausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaip kad visuomet elgdavosi panašiomis aplinkybėmis, ilgai žiūrėjo į grindis, paskui lėtai pakėlė akis ir šiek tiek pabrėžtinai ištarė:

— Taip, mano pone.

Kardinolas suprato, jog kažkas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis vėl suėmė Tonijaus ranką savosiomis ir pridūrė:

— Jeigu jūs būsite toks malonus.

— Man bus garbė, pone, — lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip princas, besikalbantis su princu.

Tuomet kardinolas nusikvatojo — linksmai, užkrečiamai — ir atsisukęs į sekretorių beveik vaikiškai pratarė:

— Mano priešai ir vėl turės apie ką kalbėti.

Jie nedelsiant buvo palydėti į paskirtus apartamentus — erdvių kambarių anfiladą, kurios langai atsivėrė į vidinį sodą, kur ant nukirptos žolės krito neryškūs medžių šešėliai. Išsipakavę daiktus, jie apėjo kambarius. Paolas nesitvėrė džiaugsmu pamatęs jam skirtą lovą raižytiniu galvūgaliu, dengiamą raudonai rudų užuolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu su Tonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar miegoti atskirai.

Iki vakaro Gvidas išsidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteiktus rekomendacinius laiškus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuose koncertuose bei aukštuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėti apie operas, patyrusias pasisekimą per pastaruosius dvejus metus, bei pasiklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pristatė jam pageidautas partitūras bei libretus. Šį vakarą turėjo nueiti į pirmą nedidelį koncertą kažkokio anglo namuose.

Tad kodėl jis nedžiūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įneša klavesiną, o lentynose rūpestingai išdėlioja knygas?

Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinėjo, ką matę pakeliui į miestą, o šį vakarą ketino nueiti apžiūrėti popiežiaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pavedimų ir kiekvieną kelionę miestan laikė nauju nuotykiu.

O Gvidas likęs vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos, kuri persekiojo jį visą kelią nuo Neapolio iki Romos.

Tačiau kas gi iš tiesų nedavė jam ramybės?

Aišku, jis negalėjo užmiršti košmaro, susijusio su ankstyvąja Tonijaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniukas niekada nekalbėdavo.

Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Tonijaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato, kodėl Tonijus niekada neleido šiai informacijai pasklisti.

Viskas tapo aišku iš popierių, kuriuos Tonijus pasirašė ir nusiuntė į Veneciją prieš atvykdamas į Neapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis giminės vyriškos lyties palikuonis.

Gvidas miglotai prisiminė elegantiškai apsitaisiusį vyriškį, bemaž draugijos sielą, keliuose vakarėliuose, į kuriuos buvo užklydęs viešėdamas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramatiška linkme. Gvidas atkreipė į jį dėmesį tik todėl, kad jis buvo „patricijaus trubadūro“, kaip kad buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų istorijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro suteikti kitiems malonumą, pelnyti jų dėmesį ir meilę. Tuo metu jis atrodė tik vienas iš daugelio gerai išauklėtų bei be galo paslaugių venecijiečių.