Энн Райс - Kastratai

Jis prisiminė Gvido pasakojimą apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji — toji pati anglė giminaitė, mažoji našlė, kurią taip išgąsdino šiurpios katakombos, jog teko ją iš ten išvesti. Taip, juk jis iš tiesų pastebėjo jos akcentą, teikiantį merginai dar daugiau žavesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar, kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.

Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet, kai matė ją, bet kokioje vietoje, net pačioje triukšmingiausioje minioje, ji visuomet atrodė labai vieniša.

Bet kuo labiau žavėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigi ryžtingai ištiesęs ranką, tyčia nusidegindamas pirštus, užgesino žvakę. Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo ją sudominti? Kokią reikšmę turėjo jos meistriškumas ir talentas, jos kūryba, paverčianti ją ne eiline mergina, o fėja? Kažkur sąmonės gilumoje jis suvokė, kad tyrumas bei šioks toks manieringumas — tai tik paviršinis sluoksnis, o iš tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti tokie paveikslai.

Tačiau ką bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėl sudrėko delnai?

Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai paliktų jį ramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be paliovos į ją spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet ji kam nors nepasakė apie nederamą jo elgesį, velniai griebtų? Ūmai supyko ant merginos.

Ir tuomet pakėlęs akis pamatė ją.

Ji sėdėjo tarp rožių, o ilgas drabužis mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.

Tonijus sulaikė kvapą. Stovėjo nustėręs ir jautėsi esąs visiškas mulkis. Jinai pamatė šviesą dirbtuvėse ir visą šį laiką jį stebėjo!

Kraujas plūstelėjo į veidą. O paskui apstulbęs pamatė, kaip ji pakilo nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos, ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos išryškėjo žolės fone, o paprasto, vėjo plaikstomo plonyčio apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodė nuausti vien iš šviesos.

Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo greičiau nueiti. Bet Tonijus nekrustelėjo, tik žiūrėjo į ją. Ir kažkas, galbūt jos viduje slypintis ryžtas, ėmė jį bauginti.

Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veidą, įžiūrėjo net raukšlelę ant kaktos, atsiradusią, kai mergina šiek tiek kilstelėjo antakius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvapą: gaivų vasaros lietaus aromatą. Daugiau apie nieką nebegalvojo. Nepastebėjo nei apskritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė žvilgsniu ją visą, šitą fėją, virpančią po perregimo audinio skraiste, pasislėpusią po palaidais auksiniais plaukais, jos kūną — kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakančio palei takelius žydinčias gėles bei nukritusius lapus.

Neįtikėtinai stiprus geismas panėšėjo į agoniją. Jis visa savo esybe jos troško, tuo pat metu buvo ir įsitempęs, ir suparalyžiuotas. Jautėsi lyg košmariškame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti iš vietos. Ūmai Tonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu stovėjo dviese didžiuliame tuščiame sode, toli nuo snūduriuojančio namo. Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti štai taip susitikinėti su bet kokiu kitu vyru? Staiga jį užplūdo nežmoniškas pyktis, dailininkė tarsi virto pasibjaurėtinu padaru, o ne pačia nuostabiausia ir grakščiausia būtybe, kokią teko matyti.

Panoro ją įskaudinti, sugriebti, sugniaužti, atverti akis: tegul mato, kas jis iš tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavimą.

Bet štai jos veidas pradėjo keistis: ji šiek tiek susiraukė, paskui palenkė galvą, susigūžė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos krašto.

Tonijus priblokštas žiūrėjo į nueinančią merginą. Paėjėjusi toliau, dailininkė ištiesė pečius bei pakėlė galvą. Ir, kol neišnyko tamsoje, auksiniai jos plaukai švytėjo naktyje.

Atsidūręs kambaryje, jis atsišliejo į uždarytas duris. Įrėmė kaktą į nulakuotą medieną.

Graužiamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėjęs taip toli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo kažin kokio stebuklingo šokio partneriai ir visuomet egzistavo šis bauginantis, viliojantis artumo pažadas.

Ir štai kaip viskas įvyko!

Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisielojęs, pažemintas, jis dabar žinojo, kas esąs, ir ji irgi žinojo. O jeigu danguje dar paliktas jam bent lašelis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas su grafiene bei pranešti, jog jis išvyksta į Romą — ten, kur daugiau niekada nebepamatys šviesiaplaukės dailininkės.

Jis taip ir užmigo apsirengęs, užsimetęs ant peties apklotą, o nubudęs šalimais pamatė grafienę su Gvidu.

— Žavusis vaikeli, pažadėk man kai ką, — pradėjo grafienė.

O Gvidas nė nežiūrėjo į jį. Vaikščiojo po kambarį čia suspausdamas, čia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monologą.

— Ką? Kas nutiko? — paklausė apsimiegojęs Tonijus.

Akimirksniui prieš akis šmėkštelėjo šviesiaplaukė mergina, bet tuojau pat išnyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs ištverti laukimo.

— Pasakykite man, — paprašė. — Dabar pat!

— Taip, taip, mielas vaikeli, — kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsiliepė grafienė, — pažadėk man, jog tapęs garsenybe visiems pasakosi, kad pirmą kartą dainavai mano namuose, Neapolyje.

— Garsenybe? — jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė šalia ir pakštelėjo jam į skruostą.

— Mano nuostabusis, vaike, — pratarė ji, — aš ką tik parašiau savo giminaičiui, kardinolui Kalvinui, į Romą. Jis tavęs lauks, galėsi gyventi jo namuose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja išvykti nedelsiant, jis nekantrauja ištirti publiką ir pradėti rašyti operą. O aš, be abejo, atvyksiu į premjerą, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspręsta: tau teks atlikti pagrindinę Gvido operos partiją Romos Argentina teatre sausio pirmąją dieną. 16

Bet iš tiesų iki išvykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.

Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tušti, tebestovėjo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Bagažo prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.

Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kartą pro dulkėtą arką pažvelgė į sodą.

Jis bijojo išsiskyrimo su Paolu momento, ir šis išties praėjo siaubingai, kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik kažką nerišliai burbuliavo. Jis nepajėgė ištverti Tonijaus bei Gvido išvykimo. Ir nors dabar vaikas jau išėjo, Tonijus žinojo negalįs štai šitaip palikti mažojo florenciečio.

Iš tikrųjų jis jau sugalvojo planą, bet baiminosi, kad šis nepavyks; taigi bemąstant, kokių veiksmų reikėtų imtis, į kambarį įėjo maestro Kavala.

— Ką gi, sunkusis momentas atėjo, — atsiduso maestro.

Tonijus žvelgė į jį meilės kupinu žvilgsniu, bet nepratarė nė žodžio. Maestro pabarbeno pirštais į dailiai išmargintą klavesino dangtį, ir Tonijui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovaną.

— Ką gi, ar dabar atlaidžiau vertini nedidelį pokštą, kurį iškrėtėme tau grafienės namuose? — pasidomėjo maestro. — Aš tikėjausi, kad taip ir nutiks.

Tonijus tik šyptelėjo. Atlaidžiau, taip, atlaidžiau.

Bet veidas virptelėjo iš skausmo, ir vaikinas nežinojo, ar maestro Kavala atkreipė dėmesį į šį virptelėjimą. Nors, žinoma, maestro įdėmiai jį stebėjo.

— Apie ką galvoji? — paklausė Kavala. — Pasakyk man.