Энн Райс - Kastratai

Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji švelniai šyptelėjo bei nežymiai linktelėjo galvą. Bet tuojau pat pajuto, kaip švelnūs, aukšti fleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekdamas paskui ją aukštyn bei žemyn, aukščiau, aukščiau, o paskui vėl žemyn, o tada fleita įvedė jį į pasažų seriją, kuriuos jis lengvai įveikė.

Ir Tonijus suvokė iš tiesų norįs išgirsti grafienės balsą ir kad ji tai žino, o kai partnerė jam atsakė, jisai iš tikrųjų ją įsimylėjo. Skambant stygoms, Tonijus uždainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuojami meilės žodžiai — gryna tiesa.

Jo balsas viliojo jos balsą ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to momento, kai juodu abu susilies. Net pačios švelniausios, labiausiai tęsiamos natos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasažai, sklidini gilių, tamsių spalvų, tarsi aidas kartojo tą patį virpantį troškimą.

Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomai malonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose moters akutėse sužiburiavo juokas. Žemos jos natos nuostabiai susiliejo su plevenančiais jo meilės prisipažinimais, tada prisijungė trečias garsas — nuostabus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis juodviem galimybę laisvai skrajoti.

Tonijaus-Adonio balsą užpildė kančia, kai turėjo sudainuoti atsisakąs Veneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat veriančio skausmo.

Galų gale smuikai vėl nusklendė aukštyn, suskambo ragelis, vesdamasis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė ją, ragino eiti drauge, susivienyti su juo. Grafienė palinko į priekį, pasistiebė ir, rodos, iš pačių sielos gelmių atsakinėjo į svaiginančius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trumpučio atokvėpio, jie pradėjo finalinį duetą.

Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, akyse žvilgėjo ašaros. Mažutis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabių vibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis aukščiau ir aukščiau, verždamasis iš didžiulių plaučių bei geibaus, menko karkaso — kūno, likusio stovėti nejudria, grakščia poza, kai balsas ištrūko į laisvę.

Viskas baigėsi.

Salė nušvito. Kafarelis atsistojo ir plačiu mostu pirmasis pradėjo tikrą ovacijų audrą.

Mažoji grafienė pasistiebė bei pabučiavo Tonijų. O sutikusi jo žvilgsnį, pilną neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galvą jam ant krūtinės.

Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis uždėjo ranką jam ant peties bei linksėdamas visiems iš eilės dešinės rankos mostais prašė publikos nesiliauti plojus. Iš visų pusių skambėjo komplimentai — girdi jis dainavęs taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o čia jau nemenkas pasiekimas, jis turįs ypatingą balsą, ir kaip gaila, kad jie negirdėję apie jį anksčiau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido šventojo Angelo konservatorijoje, ir kur buvęs maestro!

Bet kodėl jam buvo taip sunku viso šito klausytis, kodėl beprotiškai norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dieviška kompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu ir kartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų čia!

— Kur jis? — šnipštelėjo Tonijus grafienei.

Vieną sekundę priešakyje šmėkštelėjo maestro Kavala, bet dingo, Tonijui nespėjus suprasti jo veido išraiškos. O paskui grafienė spustelėjo jam ranką atkreipdama dėmesį.

— Tonijau, susipažink su senjoru Rudžerium, — ištarė, tarsi būtų visiškai įmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triukšme.

Jaunasis dainininkas nusilenkė nepažįstamam žmogui, paspaudė jam ranką. Pajuto, jog kažkas jį apkabino ir pamatė senyvąją markizę: ši vėl priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdį šiai moteriai, blankioms jos akims, susiraukšlėjusiai odai, net jį apkabinusiai rankai — panašiai į reptilijos galūnę, bet kartu stebėtinai stipriai.

Vėliau šalia, taip pat netikėtai, išdygo dar kažkas. Grafienė tuo metu kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o paskui minia staiga prispaudė juodu vieną prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ūmai jį pervėrė prisiminimas.

— Grafiene, — sukuždėjo jis. — Toji jauna moteris, šviesiaplaukė... — jis suprato, jog visą laiką laukė, kada ją pamatys, ir kad jos čia tiesiog nėra. Širdį apniko nusivylimas, ir Tonijus išsyk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo purius jos plaukus. — Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis, — sumurmėjo, — bei nuostabiais plaukais.

— Ak, žinoma, tu turi omenyje mano mažąją giminaitę, mano mažąją našlelę, — ištarė grafienė, pažindindama jį dar su vienu ponu, anglu iš pasiuntinybės. — Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano siciliečio pusbrolio... Bet argi aš tau nepasakojau? O dabar ji nenori grįžti Anglijon...

Grafienė palingavo galvą.

Našlė!

Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar kažkam. Senjoras Rudžerius kalbėjo grafienei kažką labai svarbaus, ir štai grafienė jau nueina.

Našlė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus pastebėjo kitame salės pakraštyje maestro Kavalą, o šalia ir Gvidą, ir grafienę, ir tą mažą žmogelį, Rudžerių.

Dar kažkas paėmė jį už rankos bei nuoširdžiai pasakė, girdi jis turįs nepaprastą balsą ir jam reikią debiutuoti čia, švento Karlo teatre, o ne važiuoti į Romą. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi važiuoti į Romą?

Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: „Ji našlė“. Dailininkę tarytum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundančia, artimesne, visiems laikams išbraukė iš neprieinamų mergelių pulko, kuriam anksčiau buvo ją priskyręs.

Dabar jis visų atsiprašinėjo, bergždžiai stengdamasis prasibrauti prie tolumoje stovinčių Gvido bei maestro Kavalos.

Ir tuomet pamatė iš minios išpuolantį Paolą, pasipuošusį nauju kostiumu ir panašų į dailutį mažą princą. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.

— Ką tu čia veiki? — paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas senajam rusų grafui Šeržinskiui.

— Maestro man leido ateiti pasiklausyti tavęs, — Paolas prisiglaudė prie jo. Vaiką visi šie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.

— Ką turi omenyje? Tu žinojai, kad aš dainuosiu?

— Visi žinojo, — sunkiai alsuodamas atsakė Paolas. — Čia ir Pjeras, ir Gaetanas, ir...

— Ak, tasai Gvidas! — sukuždėjo Tonijus.

Bet jis vos tramdė juoką.

Šįkart jis sparčiai nuėjo, kartu išsivesdamas ir Paolą, mat pastebėjo, kad Gvidas, maestro Kavala bei nepažįstamas ponas dingo.

Kol pasiekė koridorių, trijulė jau užėjo į kažkurią svetainę. Visos durys buvo uždarytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavimą ir tiesiog pasimėgauti apėmusiu jauduliu.

Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik užsimerkti bei nusišypsoti.

— Vadinasi, visi žinojo, — pasakė jis.

— Taip, — atsakė Paolas, — o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Tonijau, aš gyvenime šito neužmiršiu.

Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.

Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas — kaip nendrė, ir neaukštas, jo galva tesiekė Tonijaus pažastį. Akyse atsispindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerimą.

— Kas nutiko, Paolai?

— Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome į Neapolį drauge. O dabar tu išvyksti. Aš liksiu vienas.

— Ką čia kalbi? Išvykstu? Tik todėl, kad...

Tuomet Tonijus išgirdo balsus už vienų uždarų durų tolėliau. Jis švelniai apkabino Paolą, raminamai patapšnojo per petį. Mažasis florencietis vis dar galynėjosi su ašaromis.