Энн Райс - Kastratai

— Būsiu dar negailestingesnis, — tęsė maestro. — Yra ir kitų, pasirengusių žengti rampos link. Yra kitų, pasiruošusių užimti tavo vietą.

Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:

— Manai, nežinau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje, kaip ir tu pats. Bet aš įsivaizduoju, ką tau teko patirti...

— Jūs neįsivaizduojate, — šiurkščiai paprieštaravo Tonijus, — nes jums taip nenutiko.

— Tu neteisus. Tikrąjį blogį šiame pasaulyje kuria tie, kurie neturi vaizduotės. Aš turiu vaizduotę. Žinau, ką tu praradai.

Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. Šie žodžiai jį užgavo, pasirodė pasipūtėliški, arogantiški. Bet visais kitais atžvilgiais maestro buvo teisus.

— Duokite man šiek tiek laiko, — pagaliau ištarė Tonijus veikiau sau nei maestro.

O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebetęsė pašnekesio.

Taigi atėjo trečiųjų atvykimo į Neapolį metinių diena.

Šventiškai nusiteikęs, malonios euforijos apimtas Tonijus dar aiškiau suprato, jog maestro Kavala sakė tiesą.

Kol sugrįžo konservatorijon, bemaž sutemo. Prieš pareidamas užsuko į „Inghilterra“ viešbutį prie jūros ir nakčiai išnuomojo porą kambarių. Nusprendė vakare atsivesti čionai Gvidą, o prieš tai užsukti į netoliese esančią bažnyčią bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jau daugiau nei metus gyveno Neapolyje ir dažnai dainuodavo šventojo Karlo teatre, tačiau Tonijui buvo svarbu išgirsti jį būtent šią, ypatingą dieną.

Radęs tuščią Gvido klasę, patraukė į jo apartamentus.

Mokytojas buvo pasipuošęs vakarui: apsivilko Tonijaus pirktą prašmatnų raudono aksomo surdutą. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevardžio kairės rankos piršto movėsi žiedą. Kaštoninės, bemaž šokoladinės spalvos plaukai buvo rūpestingai susukti bei sušukuoti. Jis užsimovė naują porą balto šilko pirštinių, apsiavė batus kalnų krištolo sagtelėmis, ir įgavo išties nekasdieniško spindesio.

— O aš ieškau tavęs nuo pat pietų, — prabilo Gvidas. — Noriu, kad šį vakarą nuvažiuotum pas grafienę anksčiau. Šiek tiek užkąsk ir daugiau nebegerk vyno. Ši naktis ypatinga, turi elgtis taip, kaip aš pasakysiu. Ir, prašau, neieškok pretekstų atsisakyti. Žinau, kad nenori ten eiti, bet tu privalai.

— Kada jau aš nenorėjau ten eiti? — nusišypsojo Tonijus.

Tomis minutėmis, kai ruošdavosi kur nors išeiti, Gvidas jam atrodydavo itin patrauklus.

— Tu atmetei jau penkis ar šešis paskutiniuosius kvietimus, — priminė Gvidas, — bet šiandien būtinai turi nueiti.

— Kodėl gi? — šaltai paklausė Tonijus.

Jis vos begalėjo patikėti padėties ironiškumu. Prisiminė, kaip Domenikas kadaise irgi kūrė planus, tame pačiame viešbutyje išnuomojo apartamentus, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą. Jis nusišypsojo. Ką galėjo pasakyti?

— Grafienė buvo išvykusi, jai teko patirti rūstų išmėginimą, o dabar ji sugrįžusi surengė pirmą puotą. Juk žinai, mirė jos pusbrolis, senasis sicilietis, daugelį metų gyvenęs Anglijoje. Taigi jai teko pergabenti giminaičio kūną į Palermą, idant palaidotų ten. Vargu ar tau kada nors teko matyti laidotuves Palerme.

— Man apskritai nieko neteko matyti Palerme, — burbtelėjo Tonijus.

Gvidas vartė natas ant stalo.

— Žodžiu, senuką pirmiausia reikėjo pasodinti krėslan bažnyčioje ir atlikti ceremoniją, o tada įkurdinti kapucinų katakombose šalia kitų giminaičių. Katakombos — tai požeminis nekropolis, kur ilsisi šimtai mirusiųjų, vieni stovėdami, kiti gulėdami, visi puikiai apsitaisę. Juos prižiūri vienuoliai.

Tonijus susiraukė. Jam buvo tekę girdėti apie tokias vietas, nors šiaurinėje Italijoje nieko panašaus nebuvo.

— Grafienė, žinoma, turi pakankamai sicilietiško kraujo, taigi jai tos apeigos nė motais. Bet senuko našlės, jaunosios anglės, vos neištiko isterijos priepuolis. Ją teko iš ten išvesti.

— Nieko nuostabaus.

— Šiaip ar taip, grafienė sugrįžo. Ji atliko savo pareigą, palaidojo pusbrolį, ir ši puota jai tiesiog būtina. Todėl prašau tavęs, atvažiuok ten anksčiau.

— Bet kuo aš čia dėtas?

— Grafienė tave myli, ji visuomet tave mylėjo, — pasakė Gvidas ir stipriai apkabino Tonijaus pečius. — Bet tik, kaip sakiau, negerk daug vyno.

Kai pasiekė grafienės rūmus, ten buvo tamsu. Iš bažnyčios išėjo iškart, kai Kafarelis sudainavo pirmąją ariją — klasikinį kūrinį kastratui, kuris jaudino ir kartu gniuždė. Ne, Tonijus neprisiminė Venecijos, juk nuo to laiko dažnai tekdavo girdėti Kafarelį, jis tiesiog troško dar kartą pasimėgauti šia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taip retai pavykdavo įžvelgti kituose žmonėse.

O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jį įkvėptų. Norėjo, jog dainininkas, pats to nežinodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.

Ar gavo, ko ieškojo, ar ne, taip ir nesuprato.

Bet buvo malonu ateiti į grafienės namus anksti, dar prieš atvykstant svečiams. Jis atidavė apsiaustą šveicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs bei ėmė vienas vaikštinėti po tuščius kambarius. Paprasti baldai prieblandoje atrodė vaiduokliški ir tarsi pleveno virš kilimų, ant kurių išryškėjo margaspalviai ornamentai. Šiltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų, nei sudegusio vaško kvapo, nei prancūziškų kvepalų.

Iš tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteikęs prieš vizitą čionai, kaip kad manė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso šito, ypač nuo tada, kai prieš penkis ar šešis mėnesius dingo šviesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji pasirodys šiandien. Pro atlapotus langus į namus plūdo kvapni naktis, sklidina vabzdžių čirškimo, rožių aromato, kurie, ko gero, sudaro pačią pietų krašto esmę. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi šių vietų ypatybė, tarytum šis namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurie išsipustę nėriniais bei atlasu dirbo čia už grašius.

Jis išėjo į sodą. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigręžęs atgal pro ką tik paliktos svetainės tamsą pamatė tolumoje, koridoriuje, pasirodančius muzikantus, nešinus kontrabosais ir violončelėmis ant nugarų. Drauge su jais atėjo Frančeskas. Jis tarsi negyvą paukštį ant peties laikė smuiką.

Tonijus pažvelgė į mėnulį aukštybėse, paskui nukreipė žvilgsnį į jį supančius, rūpestingai apkirptus citrinmedžius, menkai apšviestus marmurinius suolelius ir akmenimis grįstą takelį, tiesiai iš po kojų bėgantį tamson.

Jis nužingsniavo takeliu. Jusdamas už nugaros vis ryškiau įsižiebiančius žiburius, įėjo pro vartelius į rožyną, esantį, kaip žinojo, kairėje pusėje. Rožės čia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas prižiūrėjo. Norėjosi, kad ši palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data žadino įvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.

Bet įėjęs į rožyną, tolumoje, už gėlyno, ūmai pastebėjo šviesos srautą, sklindantį iš mažo namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvo atdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui perbraukdamas ranka per itin stambius žiedus, o prisiartinęs pamatė pro duris nuostabią spalvų bei veidų virtinę ir kažką, kas priminė žydro dangaus skiautę.

Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panėšėjo į vartus, vedančius į ypatingu, perpildytą ir neramų pasaulį.

Žengęs dar kelis žingsnius, dirstelėjo į kambarį, pilną paveikslų. Vienas, didžiulis, kybojo ant sienos, priešais jį, ant molberto, stovėjo dar keletas kitų, ir Tonijus kurį laiką apžiūrinėjo darbus. Iš tolo jie atrodė užbaigti bei kupini gyvybės: grupės biblinių personažų, taip pat tobulai nupieštų, kaip ir anksčiau matyti ant bažnyčių bei koplyčių sienų. Buvo čia ir arkangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius į pragarą. Už nugaros besiplaikstantis apsiaustas, veide — apačioje liepsnojančios pragaro ugnies atšvaitai. O šalimais pavaizduota jam nežinoma šventoji — moteris, spaudžianti prie krūtinės kryžių. Spalvos mirguliavo šviesoje. Visi paveikslai atrodė niūresni, liūdnesni už tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.