Энн Райс - Kastratai

Jis įsistebeilijo į ją. Norėjo peržvelgti kiaurai, įtardamas slepiamą melą. Tačiau grafienė atrodė tokia nuoširdi! Ir pats to nenorėdamas jis pažvelgė į natas. Čia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonio duetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja šį kūrinį per pamoką, su Pjeru, tačiau čia...

— Ne, tai neįmanoma, paprašykite ko nors kito...

— Jis nesuvokia, ką kalba, — įsiterpė Gvidas.

— Bet, Gvidai, juk aš šito net nerepetavau. Na, gal sudainavau porą sykių su Pjeru, — o paskui šnipštelėjo: — Kaip galėjai šitaip su manimi pasielgti?

— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, — apačioje yra maža svetainė. Eik ten ir parepetuok. Gali mokytis ištisą valandą. Ir nepyk ant Gvido. Čia mano prašymas.

— Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta! — šūktelėjo mokytojas. — Pati grafienė dainuos su tavimi.

„Spąstai, tikrų tikriausi spąstai, — pagalvojo Tonijus. — Po valandos po šiuo stogu susirinks trys šimtai žmonių!“ Ir tada vėl prisiminė natas. Jis puikiai mokėjo Adonio partiją — aukštą, švelnią, tyrą. Tuo metu apačioje jau rinkosi svečiai. Jie pasistengs palengvinti jam šį pasirodymą, juk tiesa? Jie atleis už dvasinį blaškymąsi bei ilgą jėgų kaupimą. Jis žinojo: taip ir bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vos tik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu žinojo tiesiog neturįs kitos išeities.

— Eik apačion, parepetuok, — Gvidas nuvedė jį link durų. Ir staiga sušnibždėjo, atkartojo it aidas: — Kaip gali šitaip su manimi elgtis?

Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet žinojo, jog veidas jau tapo bereikšmis, svajingas. Jis jautė, kaip atlyžta, suprato, jog mūšis pralaimėtas, ir žinojo, absoliučiai tiksliai žinojo, kad ateis momentas pasinaudoti ta galia, apie kurią svajojo šią vakarą klausydamasis Kafarelio.

— Tu tiki, kad man pavyks? — jis pažvelgė į Gvidą.

— Žinoma, — atsakė šis. — Tu patį pirmą kartą, dar dažams ant popieriaus neišdžiuvus, nuostabiai sudainavai šį kūrinį! — o paskui, padrąsindamas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pažvelgė į jį meilės sklidinu žvilgsniu bei sušnibždėjo: — Tonijau, dabar tinkamas metas.

Ir štai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to, kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis repetavo ištisą valandą ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos prakaitą, užpūtė žvakes ant klavesino bei išėjo į laiptų aikštelę.

Tuomet akimirksnį vėl patyrė baimę. Ne, blogiau: tikrą siaubą. Nes išmušė tasai neišvengiamas momentas tokio pobūdžio sambūryje, kai susirinkę jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar neišėjo, o susivėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos švelniai plakėsi į sienas, kur bepažvelgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius šilkus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per šią banguojančią jūrą, atsimušančią į veidrodžius ir besiveržiančią pro žiojinčias durų angas.

Dainininkas susuko natas į ritinėlį ir stengdamasis apie nieką negalvoti ėmė leistis laiptais. Bet vos pasukęs orkestro pusėn patyrė dar didesnį sukrėtimą. Ką tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bučiavo grafienei rankutę.

Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kam nors galėjo dingtelėti, esą jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, ar toks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.

— Tau reikia daugiau laiko? — skubiai paklausė jis. — Ar jau esi pasirengęs?

— Gvidai, atėjo Kafarelis, — sušnibždėjo Tonijus.

Rankos išsyk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo greičiau pradėti pasirodymą, ir kokiu nors būdu to išvengti. Ne, jis negalėjo, negalėjo dainuoti Kafarelio akivaizdoje.

Bet Gvidas tik šyptelėjo. Vieną akimirką, kol minia dar neužstojo garsiojo dainininko, Tonijus žiūrėjo į jį, ir vėl, kaip prieš daugelį metų Venecijoje, pasirodė, jog netgi čia tasai žmogus skleidžia neįtikėtiną valdingumą.

— Viską daryk taip, kaip aš tau sakiau, — priminė Gvidas. — Tegu pradeda grafienė, aš seksiu jai iš paskos, o paskui prisijungsi tu.

— Bet, Gvidai, — pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo liežuvis. Įvyko kažkokia siaubinga klaida. Tačiau mokytojas jau nuėjo į šalį.

Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie Tonijaus sugrįžęs Gvidas ištarė:

— Eik prie klavesino ir lauk. Metas.

Jis nežinojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaip aukštai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų šeimininkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai štai ką padarė Gvidas! Ir, žinoma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas žiūrėjo į jį; kažkas pasivedėjo į šalį Kafarelį, o šis linktelėjo. „O-o-o Viešpatie! Bet kodėl Kafarelis šiandien toks velniškai malonus, nors paprastai elgiasi absoliučiai nepakenčiamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?“ Kafarelio akys akimirksniui įsmigo į Tonijų, kaip kartą jau buvo nutikę vienoje Venecijos svetainėje.

Bet salė jau rimo, tarnai iš visų pusių nešiojo minkštas kėdutes, damos sėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam pabėgti.

Staiga Tonijaus riešą palietė putlus grafienės delnas. Atsigręžęs jis pamatė, jog namų šeimininkės plaukai išpudruoti ir dailiai sugarbanoti. Ji atrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galvą skaičiuodama pirmuosius melodijos, kuri turėjo nuskambėti išsyk po įžangos, taktus ir netikėtai pamerkė jam akį.

Tonijui atrodė, tarytum kažką užmiršo, lyg turi jos kažko paklausti. Toji mintis varė iš proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Ir tuomet suprato, jog iki šiol nepamatė šviesiaplaukės dailininkės. Kur ji? Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti čia ir, be abejo, po sekundės ar kelių pamatys jos veidą.

Tačiau salėje jau viešpatavo visiška tyla, išskyrus taftos šiugždesį, ir Tonijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas uždėjo rankas ant klavišų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzika.

Rodos, akimirksniui Tonijus užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jį ūmai apgaubė visiška ramybė, šiluma, lengva, be galo raminanti šiluma, kūnas atsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis aiškiai matė kiekvieną veidą priešais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto šimtais žmonių, pasirodo, užpildžiusių šią salę. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp paprastų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.

Smuikai nusklendė aukštyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visi drauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus nejučia pradėjo linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau bei melodingiau, Tonijus pasijuto kažkur plaukiąs ir dėl viso pikto užmerkė akis.

Atsimerkęs pirmiausiai išvydo mažąją grafienę. Klavesinas grojo jos dainos įžangą. Fone, švelnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violončelės. Jos galvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga žemas, kibirkščiuojantis balsas išsiveržė iš jos gerklės taip energingai, taip svaiginamai melodingai, jog Tonijus užmiršo viską pasaulyje. Ji atitraukė akis nuo natų ir pažvelgė į jį. Vaikino lūpos pačios nusišypsojo.

Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai išsipūsdavo tarsi dumplės, jinai dainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsiąs jos meilužiu, kai pradėsiąs dainuoti.

Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo neišvengiama tyla ir, subtiliai suskambus klavesinui, uždainavo Tonijus.