Энн Райс - Kastratai

Staiga išgirdo iš kambario gilumos sklindančius tylius garsus.

Sodo tyla bei tamsa jį paslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra nematomas, ir Tonijus priėjo dar arčiau prie paveikslų traukdamas į save dažų, terpentino bei aliejaus kvapą.

Bet peržengęs slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. „Čia negali būti ji“, — pagalvojo. Šiems paveikslams buvo būdingas toks valdingumas, gal net vyriškumas, kurio nesijautė šviesiose, lengvose freskose ant koplyčios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusią figūrą juodu drabužiu, suprato regįs moterį, laikančią rankoje teptuką. Jai ant nugaros krito švytinčių auksinių plaukų kupeta.

Čia dirbo toji pati dailininkė.

„Ir mudu čia dviese“, — pagalvojo jis, staiga sulaikęs kvapą.

Bet pažvelgęs į apnuogintas jos rankas, dažais išteptą drabužį, pajuto paniką. Ji atrodė tikra gražuolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijo į švelnų profilį, sodriai rožines lūpas, gilų akių mėlynumą.

Ir tuo momentu, kai suprato privaląs tučtuojau išeiti, mergina atsisuko šiugždėdama apatiniais taftos sijonais bei pažvelgė tiesiai jam į veidą.

— Senjore Treski, — ištarė, ir išgirdus jos balsą Tonijui sugniaužė krūtinę. Ji kalbėjo švelniu, saldžiu sopranu.

Netikėtai užkluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.

— Senjorina, — sumurmėjo ir šiek tiek nusilenkė.

Ji nusišypsojo, mėlynose akyse įsižiebė žiburėliai. Kai pakilo nuo kėdės, tamsaus drabužio raišteliai atsirišo, ir jis pamatė švelnią rausvą odą viršum juodos suknelės korsažo. Merginos skruostai, kai šypsojosi, tapo putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anksčiau būtų ją matęs tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.

Jos plaukai kaip visuomet buvo papurę, nors nesugarbanoti. Tiesiai perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pečių, ir išsyk kilo noras juos paliesti. Griežtumas galėjo pavesti žiauriu kiekvieną kitą veidą, bet tik ne mielą jos veidelį, kuriame labiausiai išryškėjo mėlynos akys po dūmų spalvos blakstienomis.

Dailininkės veido išraiška aiškiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasikeitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos išskirtinumą: ji nemokėjo slėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.

Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleidžiamą kvietimą. Buvo tikras, jog mergina nori jį paliesti, ir pats troško paliesti ją. Aiškiai įsivaizdavo, kokia glotni jos kaklo oda, koks švelnus skruostas. Norėjosi pirštu perbraukti per grakščius ausų išlinkimus. Mintyse regėjo darąs su ja siaubingus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdiška, kad ji apskritai apsirengusi. Švelnios jos rankos, ploni riešai, po suknele šmėkščiojanti rausva oda — visa tai kažin kokios nuostabios būtybės dalys, kurias kažkodėl slepia maskarado kostiumas.

Visa tai buvo siaubinga.

Kraujas plūstelėjo į veidą, ir Tonijus sekundei palenkė galvą, paskui nukreipė akis į paveikslus aplinkui, galingus raudonus, degančios gintarinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė tą svaiginančią visatą, akivaizdžiai sukurtą jos teptuko.

Jis norėjo išeiti, pabėgti, pasislėpti — bet negalėjo žengti nė žingsnio. Toji moteris jį gąsdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi piešti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį ištepė dažai, o pati mergina atrodė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvieną kartą, kai susitikdavo judviejų žvilgsniai.

Mergina vėl narsiai šypsojosi jam. Tonijus jautė turįs ją užkalbinti. Norėjo pasakyti ką nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, didžiausiam jo siaubui, dailininkė ištiesė apnuogintą ranką.

— Gal įeisite, senjore Treski? — pakvietė tuo pačiu melodingu sopranu. — Gal pasėdėsite su manimi truputį?

— O ne, senjorina, — šįkart jis žemiau nusilenkė ir atsitraukė atgal. — Nenoriu jums trukdyti, senjorina... Aš... mes... Aš norėčiau... Turiu omenyje, kad mes taip ir nebuvome iš tiesų vienas kitam pristatyti, ir aš...

— Bet visi jus pažįsta, senjore Treski, — ištarė mergina, švelniai linktelėdama šalia stovinčios kėdės pusėn, ir linksma kibirkštėlė vėl žybtelėjo jos akyse, o paskui tuojau pat išnyko.

Ji tylėdama žiūrėjo į Tonijų, o šis į ją, ir abu nejudėjo.

Taip jisai ir stovėjo sustingęs, kol išgirdo, kaip už nugaros grafienės liokajus keletą kartų pakartojo jo vardą bei pranešė, jog senjoro Treskio laukiama viršuje.

Jis pulte puolė ten, kur buvo kviečiamas. Name jau skambėjo juokas ir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jį viršutiniu koridoriumi iki asmeninių grafienės apartamentų.

Įėjęs Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvidą. Po atlapotais nėriniuotais marškiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizdžiai ką tik užsimetusi raukčiais puoštą chalatą, stovėjo šalia didžiulės, prabangiai užtiestos lovos.

Vaikiną suėmė įtūžis, bet toji moteris nė nemėgino jo įžeisti, juk jinai nieko nežinojo apie mokinio ryšį su maestro. Pamačiusi Tonijų, grafienė išsyk nušvito.

— Ak, žavingasis vaikeli, — šūktelėjo ji. — Prieik. Eikš čionai ir paklausyk manęs.

Abiem rankom moteris pakvietė jį artyn iš kito kambario galo.

Tonijus nusišypsojo Gvido pusėn ledine šypsena ir trumpai linktelėjęs prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia šiluma, tarsi būtų ką tik išlindusi iš po šiltos antklodės arba mylėjusis.

— Na, koks šį vakarą tavo balsas, ką? — paklausė. — Padainuok man dabar!

Tonijus nesitvėrė pykčiu. Sužaibavo akimis į Gvidą. Jis įviliotas į spąstus.

— Pange Lingua, — pridūrė grafienė.

— Padainuok, Tonijau, — švelniai ištarė Gvidas. — Išties įdomu, kaip šiandien skamba tavo balsas. — Susitaršiusiais plaukais, atlapota apykakle, mokytojas atrodė atsipalaidavęs.

„Taigi tavo žavingasis vaikelis, — pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. O štai ką aš gaunu už meilę mužikui.“

Jis gūžtelėjo pečiais ir visu balsu užtraukė himno pradžią.

Grafienė atšlijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ankštame kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.

— Ką gi, — pratarė senjora Lamberti, išsiųsdama aplinkui su žvakėmis tūpčiojančias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus. — Ar galėsi sudainuoti štai šitą, žavingasis vaikeli? Šiandien, čia? — ir pati atsakė į savo klausimą švelniai linktelėdama. — Čia, su manimi.

Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo į viršelį, niekaip negalėjo visko susieti. Jos balsas... Taip, jis, žinoma, girdėjo jos balsą ir anksčiau, girdėjo daug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau seniai nebedainavo, o čia, šiuose namuose, šimtų svečių akivaizdoje, be to, Gvidas juk žino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko į mokytoją.

Šis nekantriai parodė į natas.

— Tonijau, būk malonus, nusileisk iš padebesių, kuriuose skrajoji, ir pažiūrėk, ką laikai rankose, — patarė jis. — Pasiruošimui turi valandą laiko...

— Aš nedainuosiu! — piktai pareiškė Tonijus. — Grafiene, aš negaliu to padaryti. Tiesiog neįmanoma, aš...

— Brangus vaikeli, tu privalai, privalai, — sumurkė ji. — Turi padainuoti dėl manęs. Aš ką tik patyriau šiurpų išmėginimą Palerme. Aš taip mylėjau savo pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, mažoji jo žmona taip kentėjo, ir visiškai be reikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaiką: aš turiu vėl dainuoti, turiu sudainuoti Gvido kūrinį, ir aš noriu dainuoti su tavimi!