Энн Райс - Kastratai

Daugelis Venecijos šeimų tik tokiu būdu pretendavo į amžinybę.

O kaip jis norėjo, kaip norėjo, kad motina ir tėvas suteiktų jam dar truputį laiko! 14

Buvo vidurdienis. Minios apsuptas Tonijus žingsniavo Via Toledo ir staiga suprato, jog šią dieną, gegužės pirmąją, sukanka lygiai treji metai, kai gyvena Neapolyje.

Tiesiog galvoje netilpo. O paskui pradėjo atrodyti, jog praleido čia visą gyvenimą ir niekada nepažinojo kitokio pasaulio.

Sekundėlei stabtelėjo, nors minia trukdė stovėti, tempdamasi iš paskos. Pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į giedrą žydrą dangų, pajuto švelnią bei šiltą brizo glamonę.

Netoliese pastebėjo atdarą taverną. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant akmenuoto grindinio, o pagrindinę patalpą užstojo pora senų gumbuotų figmedžių. Tonijus patraukė ten ir užsisakė butelį „Lagrima Kristi“, neapolietiško baltojo vyno, kurį labai mėgo.

Figų lapai metė ant grindinio didžiulius žmogaus delno formos šešėlius, o šitas oras, suspaustas tarp ankštų sienų, rodos, be paliovos judėjo.

Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Palaimingai atsipalaidavęs atsilošė į mažos, grubiai sukaltos kėdės atlošą ir ėmė stebėti žmonių srautą gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toks nuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko — baisaus skurdo aplinkui bei begalinio aukštuomenės dykaduoniavimo, — jautėsi esąs šio miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.

O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam šventišką nuotaiką. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykdavo šventė. Jos tapo ne šiaip galimybe pažymėti laiko atkarpas, o gyvenimo būdu.

Po visų šio ryto kančių jį aplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.

Keletą valandų jis praleido pas siuvėją, kur jautėsi kaip kalėjime. Negalėjo žiūrėti į veidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau paaugęs. Dabar jo ūgis siekė jau šešias pėdas, ir niekas jį pamatęs nebegalėjo pavadinti berniuku.

Švytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas — visa tai drauge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.

Pasitaikydavo minučių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam įniršį ir iškildavo vos beapčiuopiamas prisiminimas apie vieną seną žmogų mansardoje, apie žmogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskas matuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kas kitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipažinti, kaip jį dievina, nors jis pats mato veidrodyje klaikią griuveną dieviškos būtybės vietoje. Patirdavo tikrą siaubą stebėdamas, kaip griūva Viešpaties sumanytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar tą patį patiria mirtini ligoniai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mirtini ligoniai jį traukė, traukė išsigimėliai, nykštukai, neūžaugos, kuriuos kartais matydavo mažosiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo užmiršti sykį matytos poros, tarpusavyje susijungusios šlaunimis: juodu juokėsi ir gėrė vyną sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerimą ir kartu pakerėdavo; paslapčiomis laikė save vienu iš jų, išsigimėliu, slepiančiu savo bjaurumą po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.

Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuziną nosinių, kaklaraiščių bei pirštinių, kurių jam visai nereikėjo.

— Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, išstypėli, — sukuždėjo savo atspindžiui veidrodyje.

Ir štai dabar, pajutęs pirmą saldžią vyno sukeltą euforiją, žaibišką alkoholio ir vasaros karščio reakciją, jis nusišypsojo.

— O žinai, tu galėtum būti išsigimėlis, — tarė sau. — Galėtum netekti balso kaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.

Šis mažutis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvykusius ginčus su Gvidu ir maestro Kavala — ginčus, kurie, matyt, negreitai turėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės moteriškos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį pareiškęs, jog jis niekada — niekada, niekada! — nepasirodys scenoje vilkėdamas moterišką suknelę. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jam suvaidinti tik nereikšmingą vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamas demonstravo, jog nė trupučio nenusiminė.

Toji pavasarinė opera jį nuliūdino nebent tuo, kad į pasirodymą neatėjo šviesiaplaukė dailininkė. Kurį laiką jos nesimatė ir koplyčioje. Nesutiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. Štai dėl ko jis sielvartavo.

Na, o pasirodymo su moteriška suknele neužmirštantys mokytojai, atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitikinimui, esą jis galįs atlikti tik vyriškas partijas. Prieš daugelį amžių pirmieji išromytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur už Popiežiaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau garsino šie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose rašomos aukštiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasirengęs bet kokiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir moterys neretai atlikdavo vyrų vaidmenis.

Galų gale maestro Kavala išsikvietė Tonijų.

— Tu ne prasčiau už mane žinai, — pradėjo jis, — jog tau būtina įgyti patirties prieš paliekant konservatoriją. O tavojo debiuto laikas jau arti.

— Bet tai neįmanoma, — skubiai atsakė Tonijus. — Aš nepasirengęs...

— Nusiramink, — pertraukė maestro. — Man tavo pasiekimai matomi kur kas geriau nei tau pačiam. Ir tu žinai, jog aš šiuo atveju teisus. Ir dar aš teisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti už konservatorijos ribų, bet tu šito atsisakai. Kiekvieną savaitę gauni pakvietimų į privačius namus, tačiau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėptuve?

Tonijus krūptelėjo.

— Taip nėra, — sumurmėjo šiek tiek pyktelėjęs, bet suprasdamas, kad kapelmeisteris teisus.

— Tonijau, kai tu čionai tik atvažiavai, — tęsė maestro, — kai pirmą kartą atsisakei dainuoti, aš nemaniau, jog ištversi. Baiminausi, kad disciplina tau pasirodys besanti per žiauri, o aš negalėjau žiūrėti į nusivylusį Gvidą.

Tačiau tu mane nustebinai. Tu tapai žinomu šios vietos aristokratu, pavertei šitą miestą savąja Venecija. Tu čia spindėjai taip, kaip būtum spindėjęs ir ten. Bet čia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis už Veneciją. O tu dabar įstengtum apžavėti visą pasaulį.

Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko į maestro ir sutiko jo žvilgsnį.

— Ar galiu jums patikėti vieną mažą paslaptį? — paklausė.

Kapelmeisteris linktelėjo.

— Niekada gyvenime aš nežinojau tokios laimės, kokią patyriau čia.

Kavala atsakė supratinga liūdnoka šypsena.

— Ar jūs nustebęs? — paklausė Tonijus.

— Ne, — papurtė galvą maestro. — Jeigu kas nors turi tokį balsą kaip tavasis, tuomet ne. — Jis palinko viršum stalo. — Čia tavoji galybė, tavo jėga. Aš kadaise tau pažadėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pažadas tapo realybe. O dar aš tau turiu pasakyti štai ką. Gvidas irgi gali sužavėti pasaulį. Jis pasirengęs parašyti premjerinę operą Romos scenai. Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakeliamos tavo kančios. Bet jums abiem metas išeiti į pasaulį. O Gvido darbas bei laukimas tęsiasi jau ilgai, pernelyg ilgai.

Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kartą suvokė, jog normaliai susiklosčius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo antrininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu, kad ne itin gerai prisimena to vyriškio balso tembrą. Jo paties balsas — tas, kokiu kalbėjo — irgi buvo švelnus bei žemas, bet jis įpratino save taip kalbėti ir niekada, niekada neužsimiršdavo, netgi juokdamasis.