Энн Райс - Kastratai

O Tonijui pavykdavo kiekvieną kartą.

Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Trečiasis nusprendė pastatyti savo teatrą. Per keletą mėnesių statybos buvo užbaigtos, o senasis švento Bartolomėjaus teatras nugriautas.

Ir nors visi žavėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakarą būtent teatro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos šūksnius.

Švento Bartolomėjaus teatre žiūrovų salė buvo pasenusios keturkampės formos. O naujoji priminė šešių aukštų pasagą. Tačiau ypač sužavėjo ne įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis apšvietimas. Kiekvienos ložės priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė žvakės. Uždegus žvakes, veidrodžiai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo mažų liepsnelių šviesą. Šį neužmirštamą reginį užtemdyti galėjo nebent primadonos Anos Peruci talentas bei jos varžovės Vitorijos Teci, pagarsėjusios meistrišku vyriškų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarymą rodoma opera „Achilas Skire“ buvo parašyta neapoliečių jau daugelį metų mylimo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libretą.

Sceną apipavidalino vienas iš geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Ridžini, ir visas spektaklis buvo išties neprilygstamas.

Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui išnuomotas vietas priešakinėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjo kiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai, atvykę pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami į savo vietas.

Be abejo, visi žinojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo, jog tokį didelį teatrą pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuo scenos.

Tačiau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo į Neapolį. Jo dainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meistrus. O juk šie jau seniai užtemdė Romą.

Tačiau, Gvido žiniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykdavo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrėjų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.

Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau keturias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvidu leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo bičiuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavo atlikti visų būtiniausių darbų už scenos.

Tačiau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susikivirčijo su vienu fechtavimo pamokas lankančiu jaunuoliu, ir konfliktas pasirodė besąs toks pat pavojingas, kaip ir priešprieša su Lorencu prieš metus.

Tą dieną Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas viskam, ką mato ir girdi.

Iš ryto perskaitė eilinį Katrinos Lizani laišką, kuriame tetulė pranešė, esą jo motina pagimdžiusi sveiką sūnų. Kūdikis gimė prieš penkis mėnesius: jau beveik pusę metų jis gyveno šiame pasaulyje.

Šlykštus silpnumas pasklido po visą Tonijaus kūną, ir jis nejučia pradėjo nebyliai melstis. „Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu, — bemaž šnibždėjo jis. — Būk palaimintas ir Dievo, ir žmonių. Jei galėčiau dalyvauti tavo krikštynose, aš pats pabučiuočiau švelnią tavo kaktytę.“

Sąmonėje, rodos, savaime iškilo vizija. Jis išvydo save — aukštą, blyškų, veikiau panašų į vorą — einantį per drėgnus tamsius kambarius. Štai be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lopšį. O paskui pamatė motiną — verkiančią, vienišą.

„Bet kodėl jinai verkia?“ Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog motina sielvartauja dėl to, kad jis nužudė jos vyrą. Karlas mirė. Jinai vėl gedi, visos skaisčios žvakės jau baigė degti. Viršum žvakigalių rangosi menkas dūmelis. O koridoriais aukštyn ir žemyn sklando kanalo dvokas — tirštas, apčiuopiamas kaip žiemos rūkas.

— Ką gi, — galų gale ištarė balsu, lankstydamas kietą pergamento lapą. — O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?

Dar vienas žingsnis buvo žengtas, dar vienas žingsnis. Katrina laiške rašė, kad motina vėl nėščia!

Ir štai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo salę, tarpduryje susidūrė su jaunu toskaniečiu iš Sjenos, ir nustūmęs jį įėjo pirmas. Paprasčiausias neatidumas, tik tiek.

Tačiau ruošdamasis pirmajai kovai Tonijus staiga aiškiai išgirdo už nugaros grėsmingą niurzgėjimą ir pakėlęs akis patyrė keistą dezorientacijos jausmą, panašų į tą, kuris jį užklupo prieš kelerius metus švento Morkaus aikštėje, kai pirmą kartą išgirdo apie Karlą. Trumpą, šiurpią akimirką atrodė, tarytum grimzta į sapną. O paskui krestelėjęs galvą nužvelgė poliruotas grindis, aukštus langus, ilgą, tuščią salę.

Sąmonę pasiekė žodžiai:

— Eunuchas? Aš nė nežinojau, kad kastruotiems gaidžiams leidžiama nešioti špagas!

Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo kastruotus gaidžius, tuos išromytus paukščius, paruoštus maistui, kybančius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrodžiuose atsispindėjo juos supantys jaunuoliai juodais bridžiais ir baltais marškiniais.

Tonijus suvokė, kad salėje įsiviešpatavo tyla ir kad jis pats lėtai atsigręžia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas išliko bereikšmis. Bet jis, rodos, girdėjo daugybę šnabždesių bei tų šnabždesių atgarsių, atsklindančių iš didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis čia kovėsi ir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerkęs akis, ir laukė, kada šnabždesys virs žodžiais, kuriuos galima suprasti.

Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jautėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno odą salėje besisukantis įtampos srautas. Aplinkui susitelkė neperžvelgiami, niūrūs pietiečių veidai. Ore sustiprėjo aitrus prakaito kvapas.

Tonijus fiziškai pajuto jaunuolio baimę. Baimę, sumišusią su pašėlusiu, savižudišku išdidumu.

— Aš nekryžiuoju špagos su vištgaidžiais! — bemaž suspigo toskanietis, ir netgi nesutrinkantys pietiečiai patyrė tam tikrą šoką.

Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks šis jaunuolis kvailas, ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėdą kitų akivaizdoje. O Tonijus nė kiek neabejojo nužudysiąs vyruką. Niekas čia nevaldė špagos geriau už jį. Fiziškai jusdamas savo ūgį, šaltą savo įniršį, jis tuo pat metu suvokė visą šio poelgio beprasmiškumą. Jis nenorėjo nieko žudyti. O tasai žmogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato, kad toks įžeidimas negali neturėti pasekmių.

Tonijus jautėsi suglumęs, padėtis jį slėgė. O berniūkštis suteikė jam tokią galimybę! Tonijus pajuto gailestį jam. Tačiau stiprėjančios abejonės tik atims jėgas.

Jisai tarytum iš šalies pamatė iš susiaurėjusių savo akių plūstelintį įniršį, nukreiptą į jaunąjį toskanietį, lėtai pakylančią savo špagą.

Toskanietis išsitraukė rapyrą. Ši švilpdama perskrodė orą. Jaunuolio veidą perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmušęs smūgį, smogė priešininkui į kaklą.

Toskanietis išmetė ginklą ir abiem rankom griebėsi už gerklės.

Kambarys kaipmat sujudo. Keli žmonės pripuolė prie Tonijaus, įkalbinėdami atsitraukti. Kiti apsupo sužeistąjį. Tonijus matė, kaip jaunuolio marškinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai prašė visų išeiti ir tęsti įvykio aptarimą už durų.

Visą kelią atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias akimirkas, kai jaunuoliai jį apsupo, bičiuliškai apkabinę pečius, spausdami rankas.