Энн Райс - Kastratai

Bet kai pamatė, kad jam išties pavyko, kad priešais sėdintys žmonės iš tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neužmiršo turįs pasitraukti nuo scenos.

Šviesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp žiūrovų. Tonijus matė, kad ji kaip pakerėta išplėtusi akis žiūri į jį. Triumfas jį pribloškė, ypač sunku pasirodė besą ištverti ypatingą publikos susidomėjimą jo asmeniu.

Bet iš tiesų čia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pristatymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoją nusilenkinėjantį, užmiršo viską pasaulyje.

Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė šviesiaplaukę merginą.

Susirinko labai daug žmonių. Gavėnia baigėsi, žmonės norėjo šokti ir gerti vyną. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko išties stulbinančiai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaikštinėdamas po kambarius su vyno taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepažįstamąja. Ji įėjo į salę įsikibusi į parankę labai senam tamsiaplaukiam ponui ir sutikusi Tonijaus žvilgsnį linktelėjo jam. O paskui pasuko šokančiųjų pusėn.

Žinoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvyko kažkas ypatingo, tačiau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo greičiau dingti merginai iš akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: „Kodėl ji čia? Juk jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar neištekėjusi, o beveik visos jos amžiaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose.“

Jo buvusioji sužadėtinė Frančeska Lizani tūnojo taip rūpestingai paslėpta nuo pašalinių akių, jog sužinojęs apie numatytas vestuves jis vos beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė besanti gražuolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Frančeskos žvilgsnį iš už grotų. „Kodėl aš taip nustebau? — pagalvojo dabar. — Juk, šiaip ar taip, ji — Katrinos vaikas!“

Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliučiai nerealūs. Tiksliau, kažkurią akimirką buvo nerealūs, o kitą virto skausminga realybe. Tačiau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas nors nuolat jį sustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.

Prašmatnūs nepažįstami ponai, pasiramsčiuojantys lazdelėmis, laikantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam, tvirtino, esą jis buvęs nuostabus ir jie laukią naujų jo didingų pasirodymų. Didingų pasirodymų! Damos jam šypsojosi akimirksniui nuleisdamos margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti šalia, jei pageidauja.

O Gvidas? Kur visą tą laiką buvo Gvidas? Žmonių apsuptas maestro garsiai juokėsi, o mažoji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam į ranką.

Tonijus sustojo, nemandagiai gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno ir klajojo toliau. Atvyko dar svečių, o pro atsivėrusias duris įsiveržė gryno oro srovė.

Jis atsišliejo į išraižytus aukšto veidrodžio rėmus ir, pats to nenorėdamas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo būsimąją žmoną, tapo jo paskutiniąja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permiegojo su Katrina, dainavo švento Morkaus katedroje.

Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!

Pamatęs, jog Gvidas jį kviečia, Tonijus patraukė link mokytojo.

— Ar matai tą nediduką žmogų? — šnipštelėjo Gvidas. — Ten rusų kunigaikštis Šeržinskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, parašiau jam sonatą. Ko gero, jis gali ją sugroti.

— Ką gi, puiku, — irgi pašnibždom atsiliepė Tonijus. — Bet kodėl pats nesugroji?

— Ne, — papurtė galvą Gvidas. — Per anksti. Juk jie ką tik sužinojo, jog sugebu šį tą daugiau, ne vien...

Jis nurijo paskutiniuosius žodžius, ir Tonijus šyptelėjęs slapčia spustelėjo jam ranką.

Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Tereikėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, šviesiaplaukis kastratas, kilęs iš Milano.

— Šiandien dainavai įstabiai, — pratarė jis. — Mes kiekvieną kartą iš tavęs mokomės.

Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedetą, naująjį maestro Kavalos mokinį, kuris gavo vaidmenį, iš pradžių paskirtą Tonijui. Benedetas praėjo pro šalį, nesiteikdamas nė žvilgtelėti.

— Šis vakaras jo, — ištarė Tonijus nuolankiu balsu. — Ir, žinoma, Gvido.

Jis padėjo Benedetui rengtis, pats uždėjo jam ant galvos peruką. Kaip paniekinamai šis žmogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir į Tonijų kreipė ne daugiau dėmesio nei į eilinį patarnautoją. Jis turėjo ilgus tobulos formos nagus, puošiamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Likęs vienas, tikriausiai juos blizgindavo; kai išėjo į sceną, nagai žvilgėjo lyg nulakuoti. Vis dėlto šis žmogus turėjo kažin kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir blizgučiai nedaug jį tepakeitė; tačiau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovėdamas. „Ką jis pagalvotų, — klausė savęs Tonijus, — sužinojęs, jog aš atsisakiau šio vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabužių?“

— Jis buvo visiškai savimi patenkintas, kaip ir visada, — pastebėjo Pjeras, šaltai, vertinamai nužvelgdamas Benedetą.

Vaikinas nusivedė Tonijų į biliardo kambarį.

— Noriu su tavimi pasikalbėti.

Iš ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuetą šokančių porų eilė, nors muzika girdėjosi silpnai bei iškreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo, atrodydavo, kad pasipuošę vyrai bei moterys šoka apskritai be muzikos.

— Aš dėl Džiovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų dar metams, kadangi būtinai privalo išmėginti savo jėgas scenoje. Tačiau Džiovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiūlymą. Jeigu jį kviestų Popiežiaus koplyčia, maestro veikiausiai neprieštarautų, bet taip nėra... Ką tu manai?

— Nežinau, — gūžtelėjo pečiais Tonijus.

Bet jis buvo tikras, kad Džiovanis niekada netaps tinkamas scenai. Tonijus tą suprato vos pirmą kartą jį išgirdęs.

Tolumoje už arkinių durų pasirodė šviesiaplaukė mergina. Nejaugi vilki tą pačią violetinę suknelę? Tą, kurią vilkėjo bemaž prieš metus? Jos liemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jį pirštais, oda iškirptėje traukė žvilgsnį švelnumu. Nepažįstamosios antakiai buvo ne šviesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmavę, kaip ir jos akių mėlynumas, ir kaip tik šis bruožas teikė merginai rimtumo. Tonijus aiškiai matė jos veidą: štai ji šiek tiek susiraukė, štai truktelėjo viršutinę lūpą.

— Bet, Tonijau, Džiovanis nori važiuoti į Romą, štai kas baisiausia. Jo niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, tačiau visuomet, nuo pat vaikystės, jam patiko giedoti bažnyčioje.

Tonijus tai išgirdęs nusišypsojo.

— Kuo aš galėčiau padėti, Pjerai?

— Gali mums pasakyti, ką apie tai manai, — atsakė šis. — Kaip tau atrodo, ar Džiovanis galėtų atsidėti operai?

— Paklauskite Gvido, štai ką aš jums patarsiu.

— Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprieštaraus maestro Kavalai, o Džiovanis iš tiesų nori važiuoti į Romą. Jam jau devyniolika, seniai čia gyvena, ir šis pasiūlymas geriausias iš visų kada nors gautų.

Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė partnerį už rankos ir susiūbavusi sijonais nužingsniavo į šokančiųjų gretas.

Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kumštelėjo Tonijui į pašonę.

— Ak štai nuo ko tu negali atitraukti akių, — šnipštelėjo jis.

Tonijus užsiplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įniršį.

— Nieko panašaus. Aš nė nežinau kas ji. Tiesiog gėriuosi jos grožiu.