Энн Райс - Kastratai

Prie durų Džakomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad ir kaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bemaž godžiai, nužvelgė Tonijų visą. O paskui šyptelėjo — trumpai, bet labai šiltai.

— Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai, — prisipažino jis.

Akimirksnį pasirodė, tarytum svečias nori dar kažką pasakyti, bet, matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo į grindis. Jis tarsi sumažėjo, pavirto lygiai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai suprato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jį myli ir iš tiesų dėl jo jaudinasi.

— Tu visuomet buvai nepaprastas žmogus, Tonijau, — bemaž pašnibždomis ištarė Džakomas bei neryžtingai pakėlė akis.

— Ką turi omenyje, Džakomai? — paklausė Tonijus bemaž nuvargusiu balsu, tarsi neštų sunkią naštą. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopelytės grubumo.

— Tu buvai... tu visuomet buvai mažas vyras, — reikšmingai atsakė Džakomas, ir Tonijus, supratęs, ką jis norėjo pasakyti, nusišypsojo. — Visada atrodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis už mus visus.

— Aš ne itin daug žinojau apie vaikus, — nusišypsojo Tonijus. Pamatęs netikėtą pusbrolio sutrikimą, nebevystė šios temos. — Vadinasi, tu džiaugiesi įsitikinęs, kad aš pernelyg nesikankinu toli nuo namų?

— Taip, labai, labai džiaugiuosi! — atsakė Džakomas.

Kai jie dar sykį pažvelgė vienas kitam į akis, jau nei vienas, nei kitas nenusuko žvilgsnio. Tyla užsitęsė. Blausioje, virpančioje žvakidžių šviesoje jų šešėliai čia pailgėdavo, čia sutrumpėdavo.

— Iki pasimatymo, Džakomai, — švelniai ištarė Tonijus ir tvirtai apkabino pusbrolį.

Akimirksnį Džakomas žiūrėjo į jį, paskui kyštelėjo ranką į vidinę aksominio surduto kišenę tardamas:

— Bet juk aš turiu tau laišką, Tonijau! Vos neužmiršau. Mama būtų klaikiai supykusi! — jis įdavė laišką Tonijui. — Ir dar... Kaip tu dainavai, — pradėjo jis. — Ten, koplyčioje. Ak, jei mokėčiau muzikos kalbą, galėčiau tau paaiškinti, kaip skambėjo giesmė.

— Muzikos kalba — tai tik garsai, Džakomai, — atsakė Tonijus.

Ir nė trupučio nedvejodami juodu apsikabino.

Juodviem įėjus į kambarį, Gvidas uždegė žvakes. Paskui jie ilgai stovėjo spausdami vienas kitą glėbyje.

Tačiau laiškas svilino Tonijui ranką. Todėl jis išsivadavo ir atsisėdo prie stalo. Gvidas žvelgė nustebęs, o kartu mažumėlę susierzinęs.

— Žinau, žinau, ką nori pasakyti, — sušnibždėjo Tonijus, atplėšdamas pergamentinį voką, paženklintą Katrinos antspaudu.

— Žinai? — užsipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jis švelniai pabučiavo Tonijų į galvą. — Tavo brolis atsiuntė jį čionai išsiaiškinti, ar palaužta tavoji dvasia! — sušnibždėjo mokytojas. — Nejaugi nė porai minučių negalėjai apsimesti kukliu, užguitu studentėliu?

— Kukliu, užguitu eunuchu, — atsakė Tonijus. — Juk tai turėjote omenyje! Tačiau aš nevaidinsiu šio vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jis keliauja į Veneciją ir sako mano broliui, ką tik nori. Dieve mano, juk jis girdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastratą. Argi to nepakanka?

Laiškas išskydo jam prieš akis. O gal apšvietimas buvo pernelyg blausus? Jis tūkstančius kartų prisiekinėjo sau nesakysiąs šito nė vienai gyvai būtybei, net dvasininkui išpažinties metu, ničniekam! Bet juk būtų tikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaikydamas ant stalo išskleistą pergamentą, Tonijus sėdėjo išoriškai ramus, bet kartu negalėjo nejausti slegiančių žodžių, kurių Gvidas, pamažu vaikštinėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir neištarė.

Baigęs skaityti, Tonijus ištisą amžinybę sėdėjo nejudėdamas.

Paskui perskaitė laišką dar kartą. O tada prikišo prie žvakės liepsnos ir žiūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas traškėdamas riečiasi bei virsta pelenais.

Gvidas tylėdamas jį stebėjo.

Pažįstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visiškai svetima. Visi jausmai ir emocijos jį apleido. Jautėsi esąs menkysta tarp menkystų. Žvelgė į Gvidą taip, lyg nežinotų, kas šis žmogus, nors ką tik su juo ginčijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bučinio skonį.

Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui. Bet dabar Tonijus žvelgė į veidą savo broliui. „Ne, tėvui“, — pagalvojo akimirksniui šyptelėdamas. Tėvas, brolis, o už viso to — aklinos tamsos bedugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.

O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per visą Neapolį. Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Tonijus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kad šis gyvenimo periodas pasiektų neišvengiamą pabaigą.

Kodėl leido sau užmiršti jo laukiantį kerštą? Kaip įsigudrino gyventi taip, kaip gyvena kiti — jausti alkį, troškulį, meilės aistrą?

Gvidas įpylė vyno. Įdavė taurę Tonijui į dešinę ranką. Vynuogių aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėmęs į kėdės atlošą, pažvairavo į pelenais virtusį laišką, į maistą, kuris gulėjo neliestas sidabriniame dubenyje it koks muliažas.

Jisai ją vedė.

Vedė ją! Štai ką pranešė laiškas.

Mandagus, paprastas, ne ką tesiskiriantis nuo oficialaus pranešimo. Jisai ją vedė! Tonijus skaudžiai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko aplinkui nematė. „Vedė savo tėvo žmoną, vedė savo pavainikio sūnaus motiną, vedė ją dožo, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų akivaizdoje! Jis ją vedė! Ir dabar ims leisti į pasaulį tvirtus sūnus, mažus mano brolius!“ Tuos Džakomus, tuos brolius, amžinai nepasiekiamus brolius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum ją sudarytų kiti — kiti, susikibę už rankų. Stebuklinga iliuzija!

— Tonijau, kad ir kas ten parašyta, išmesk iš galvos, — pasigirdo už nugaros švelnus, neįkyrus Gvido balsas. — Išmesk iš galvos juos visus. Jie pasirengę atkakti iš už devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.

— Ar tu mano brolis? — sukuždėjo Tonijus. — Pasakyk, — jis paėmė Gvidą už rankos, — tu mano brolis?

Išgirdęs nepaprastai jausmingai ištartus tokius žodžius, Gvidas įstengė tik sumišęs linktelėti:

— Taip.

Tonijus atsistojęs prisitraukė Gvidą, delnu uždengdamas jam lūpas, tarsi sakydamas: „Tylėk, tylėk!“ taip, kaip paskutiniąją naktį pasielgė ji, užspausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto stengėsi prabilti.

— Užmiršk, užmiršk juos dabar pat.

— Taip, valandai, — atsakė Tonijus. — Dienai, savaitei. Kaip aš to norėčiau, — sušnibždėjo jis.

Bet vis tiek regėjo ją — gulinčią pradvokusiame, tamsiame miegamajame, miegančią girtu miegu, vaškiniu veidu, panašiu į mirties kaukę, nežmoniškai dejuojančią. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje — visas sales, kambarius, didžiulę svetainę — nutviekstus šviesos, pilnus žmonių, tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis ją išgelbėjo! „Jis tave iškastravo, kad išgelbėtų ją. Dabar ji nebėra pasmerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, iš kur nėra išėjimo, o ji iš to kambario išėjo!“

— Ak, jei tik galėčiau ištraukti tą skausmą iš tavo galvos, — kaip niekad švelniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius. — Jei tik galėčiau jį iš ten iškrapštyti...

— Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas, — atsakė Tonijus.

Jie susituokė.

Susituokė. „O mažoji Frančeska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno grotų žiūri į mane. Mano sužadėtinė, mano nuotaka.“ Susituokė. Jis pamatė motiną prie tualetinio stalelio, kuri žvelgdama į jį iš apačios į viršų netikėtai atmeta juodų plaukų kupetą ir nusijuokia.