Энн Райс - Kastratai

Jis nepasiklydo muzikoje. Atvirkščiai, dainavo tvirtai ir gražiai. Ir pajuto pirmą, nedrąsų išdidumo antplūdį.

Kai viskas baigėsi, jis suprato, jog įvyko mažas triumfas.

Publikai bažnyčioje neleidžiama ploti, tačiau šnaresys, kosėjimas, brūkšėjimas kojomis tapo subtiliais begalinio prielankumo signalais, kurie atsispindėjo ir žmonių veiduose. Kai Tonijus kartu su kitais kastratais patraukė link koplyčios durų, tetroško likti vienas su Gvidu. Šis poreikis buvo toks stiprus, jog vos begalėjo iškęsti pasveikinimus, šiltų rankų paspaudimus, tylų Frančesko šnipštelėjimą, jog Domenikas pakvaištų iš pavydo.

Jam pakako vienintelio pagyrimo — Gvido apkabinimo. Visa kita jis pats žinojo, tad klausydamasis jautė nuovargį.

Vis dėlto ganėtinai sąmoningai puolė į žmonių srautą, pajudėjusį iš koplyčios. O kai, kaip jis ir tikėjosi, tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė mergina, pasijuto išmuštas karščio.

Gyvenime ji buvo tokia nuostabi! Atmintyje jos pavidalas jau pradėjo blukti, prarado ryškumą, ir staiga štai ji, prieš akis, auksiniai plaukai gaubė grakštų kaklą, o akys, be galo rimtos, mirguliavo giliu mėlynumu. Nepažįstamosios lūpos buvo šiek tiek papūstos, putlios, jis bemaž jautė jų minkštumą, lyg spustelėjęs pirštu prieš bučinį. Susijaudinęs ir sumišęs Tonijus nusisuko.

Ją lydėjo senyvas senjoras. Kas jis, jos tėvas? Ir kodėl šviesiaplaukė nepapasakojo jam apie tą mažą incidentą valgomajame? Kodėl ji nepradėjo šaukti?

Dabar mergina atsidūrė tiesiai priešais jį, pakėlęs galvą vaikinas vėl sutiko jos akis.

Nedvejodamas Tonijus mandagiai linktelėjo. O paskui, širdyje pykdamas ant savęs, vėl nusuko žvilgsnį į šalį. Pirmą kartą jautėsi stiprus, neapsakomai ramus, sąmoningas ir dabar ūmai suvokė, kad iš visų skaudžių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai švyti. Ir štai jo nebeliko.

Maestro Kavala plodamas delnais išėjo į priekį.

— Nuostabu! — šūktelėjo jis. — O man atrodė, kad jūs pernelyg sparčiai judate į priekį!

Paskui Tonijus pamatė Gvidą, ir mokytojo laimė atrodė tokia apčiuopiama, jog Tonijui užgniaužė kvapą. Kai grafienė Lamberti apkabinusi maestro nuėjo šalin, šis atsisuko į Tonijų bei švelniai nukreipdamas koridoriumi ketino pabučiuoti, bet apdairiai persigalvojo.

— Kas gi tau nutiko ten, viršuje? Maniau nebepradėsi. Tu mane išgąsdinai!

— Bet aš pradėjau. Ir pradėjau laiku, — pasakė Tonijus. — Nepykite ant manęs.

— Nepykti? — Gvidas nusijuokė. — Argi aš atrodau piktas? — jis impulsyviai pabučiavo Tonijų ir paleido. — Tu tikras stebuklas, — sušnibždėjo.

Paskutiniesiems svečiams išėjus bei užsivėrus laukujėms durims, Tonijus pastebėjo maestro Kavalą, besikalbantį su kažkokiu senjoru.

Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus žinojo nenueisiąs, kol neišgirsiąs to, ką turėjo pasakyti maestro.

Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė svečią jų pusėn, Tonijus patyrė sukrėtimą. Jis išsyk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtų įstengęs paaiškinti, iš kur sužinojo.

O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis — šviesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis — ne kas kitas, o vyriausias Katrinos sūnus Džakomas Lizanis.

Katrina jį išdavė! Pati neatvažiavo, bet atsiuntė šitą tipą! Nepaisant to, kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis išsyk suprato, jog Džakomas jaučiasi taip pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, šviesiai mėlynos akys žvelgė žemyn.

Kaip jis pasikeitė, šis Tonijaus pažinotas nerangus paauglys, karštakošis Padujos universiteto studentas, nuolat besikuždantis ir kikenantis su savo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam į šonkaulius.

Dabar jo veidą ir kaklą dengė vos pastebimi šeriai. Jis žemai, ceremoningai nusilenkė Tonijui. Atrodo, atsakomybės svoris gerokai slėgė vyruką.

Maestro pristatė svečią. Išvengti bendravimo tapo nebeįmanoma. Džakomas pažvelgė Tonijui tiesiai į akis, o paskui skubiai nusuko žvilgsnį.

„Nejaugi aš jam toks pasibjaurėtinas?“ — šaltai pagalvojo Tonijus. Tačiau visi mėginimai įsivaizduoti save pusbrolio akimis pamažu virto nesąmoningu, iracionaliu priešiškumu. Vis dėlto jis negalėjo nesižavėti, kokį darbą atliko gamta, keisdama šį bręstantį vyrą, darbą, kurio vaisių jam nelemta pamatyti žvelgiant į gausybę studentų, dabar tapusių vienintele tikra jo šeima.

— Markai Antonijau, — pradėjo Džakomas. — Tavo brolis Karlas atsiuntė mane susitikti su tavimi.

Maestro Kavala nuėjo. Gvidas irgi pasitraukė į šalį ir atsistojo jaunuoliui už nugaros, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus.

O Tonijus, pirmą kartą po ilgos pertraukos išgirdęs pažįstamą Venecijos dialektą, turėjo mintyse atskirti Džakomo žodžių prasmę nuo gilaus vyriško balso tembro, kuris tą sekundę jį paveikė bemaž magiškai. Koks nuostabus buvo šis dialektas, panašus į paauksuotas čionykštes sienas ir raitytus ornamentus! Žemą, lėtą Džakomo balsą, rodos, sudarė dešimtys harmoningų garsų, o kiekvienas žodis veikė Tonijų taip, tarytum gerklę spaustų maža kūdikio rankutė.

— Jis dėl tavęs nerimauja, — tęsė Džakomas. — Karlą pasiekė gandai, jog čionai patekai į bėdą, kad vos atvykęs įsigijai mirtiną priešą tarp studentų ir kad tasai studentas tave užpuolė, o tau teko gintis.

Džakomas suraukė antakius, parodydamas didį susirūpinimą, o jo tone suskambo globėjiškumas, kuris turėjo nuslėpti sumišimą. „Koks jisai dar berniūkštis!“ — pagalvojo Tonijus, tarsi pats būtų jau senis.

Paskui susidarė nejauki pauzė. Ir Tonijus pamatė staigų, akivaizdų perspėjimą Gvido veide. Signalą: „Pavojus“.

— Tavo brolis labai nerimauja, kad esi čia nesaugus, Markai Antonijau, — tęsė Džakomas. — Tu nepranešei apie įvykį mano motinai ir...

„Taip, pavojus, — pagalvojo Tonijus, — mano širdžiai ir sielai“. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Džakomas žiūrėjo jam tiesiai į akis.

Ir vienu neapčiuopiamu momentu Tonijus suvokė šio pašnekesio esmę, suprato, apie ką iš tiesų šnekama, ko iš jo norima. „Nerimauja dėl mano saugumo!“ O šitas kvailas jaunikaitis nė nesuprato tikrosios savo misijos esmės!

— Jeigu tau grės pavojus, Markai Antonijau, privalai pranešti mums...

— Jokio pavojaus, — pertraukė pusbrolį Tonijus. Savo balso šaltis apstulbino jį patį, tačiau pratęsė: — Nė kalbos negali būti apie pavojų, — tarė bemaž paniekinamai, ir žodžiai skambėjo taip valdingai, jog pusbrolis net šiek tiek atšlijo. — Viskas susiklostė ganėtinai kvailai, tačiau aš nepajėgiau užkirsti kelio nelaimei. Perduok mano broliui, kad nesijaudintų dėl niekų ir kad visiškai bereikalingai rūpinosi bei išlaidavo siųsdamas tave čionai.

Jis pamatė, kaip atokiau šešėlyje stovintis Gvidas ėmė įnirtingai purtyti galvą.

Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį už rankos, apgręžė ir nusivedė link laukujų durų.

Džakomas, rodos, neįsižeidė, tik nustebo. Jis žvelgė į Tonijų kupinas šiek tiek užmaskuoto susižavėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik palengvėjimas:

— Vadinasi, tu patenkintas, kad esi čia, Tonijau? — paklausė giminaitis.

— Nepaprastai patenkintas, — trumpai šyptelėjo Tonijus, toliau vesdamas Džakomą koridoriumi. — Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėl nieko nesijaudintų.

— Bet tasai chuliganas, kuris tave užpuolė...

— Tasai chuliganas, kaip kad tu jį pavadinai, — atsiliepė Tonijus, — dabar stovi už mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk už jį per mišias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jį čia.