Энн Райс - Kastratai

— Bet opera nuolatos kinta, — kalbėjo Gvidas. — Ilgi nuobodūs rečitatyvai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi žinoti publika, darosi vis gyvesni, priešingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komiškai operai, ko gero, priklauso ateitis. Žmonėms norisi klausytis operos gimtąja kalba, o ne tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau rečitatyvų su orkestru, nors anksčiau didžioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinio akompanimento.

Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori žmonės, ir nesvarbu, kokie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, žmonės juos pakęs vardan gražių arijų, ir tai niekada nepasikeis.

Nes arijos — tai pati operos esmė: gražus dainavimas. Nei smuikas, nei klavesinas niekada žmogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.

Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.

Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavo į viena kitą vejančias puotas, pirmenybę teikdami rengiamoms grafienės Lamberti, žinomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenutrūkdavo.

Paprastai juodu susirasdavo kokią nors nuošalią svetainę, pasistatydavo ant klavesino arba naujo fortepijono žvakides, Gvidas grodavo, pirštais skrajodamas viršum klavišų, o paskui įsitaisydavo ant aukštos kušetės bei atsakinėdavo į Tonijaus klausimus arba pats imdavo ką nors pasakoti.

Tokiomis akimirkomis maestro akys nušvisdavo nepaprastu palaimingu įkarščiu, nugludinančiu veido bruožus, suteikiančiu daugiau švelnumo. Ir negalėjai patikėti, kad šis žmogus kartais tampa žiaurus bei nepakenčiamas.

Vieną tokią naktį mažame muzikiniame salone grafienės namuose, kur juodu sėdėjo vienas priešais kitą prie apskrito kortų stalelio ir žvakių šviesoje pradėjo lošti kažkokį paprastą, trumpą lošimą, Tonijus, pagaliau pasiryžęs prašnekti šia tema, paprašė:

— Maestro, papasakokite apie mano balsą!

— Ne, pirmiausia tu man turi kai ką pasakyti, — atsiliepė Gvidas, ir jo balse pasigirdo susierzinimas, privertęs Tonijų krūptelėti. — Kodėl nenori dainuoti kalėdinio solo, nors pasakiau, kad jis paprastas bei parašytas specialiai tau?

Tonijus nusuko akis.

Jis nuleido ranką, kuria laikė vėduokle sudėtas kortas, ir pats nežinodamas kodėl išrinko karalių bei damą. O paskui, nesugebėdamas skubiai sugalvoti atsakymo į Gvido klausimą, staiga rado paprastą šio eilinio mūšio, kurį privalėjo laimėti, sprendimą. Jis sudainuos šį solo Gvidui, jei jau maestro taip nori. Sudainuos, net jei dar nėra pakankamai pasirengęs, vardan to jaunuolio, kuris sykį nusileido nuo kalno. Tonijus tvirtai apsisprendė, vis dėlto negalėjo atsikratyti baimės.

Jis žinojo, jog vos tik jo balsas koplyčioje nuskambės solo, jis taps tikru kastratu. Nors juk taip ir yra, argi ne? Tačiau čia didesnis žingsnis nei juodos tunikos apsirengimas bei raudonos juostos užsijuosimas. Didžiulis žingsnis, lyginant su dainavimu bendrame chore. Jisai stovės priekyje, ryškiai apšviestas, ir šviesa negailestingai išduos, kas jis dabar yra.

Tarytum išsirengęs nuogai parodytum visiems, kokią pažeminančią operaciją patyrei. Šiek tiek palinkęs į priekį, kad galėtų dėlioti kortas ant poliruoto medinio paviršiaus, jis patylom galvojo apie aukštą savo ūgį, ilgą liesą ranką ant stalo — savo paties ranką. „Ar mano balsas skambės kaip berniuko? Beje, ar aš esu berniukas? Ar dabar jau būčiau vyras?“

Vyras. Jis nusišypsojo pagalvojęs apie brutalų šio žodžio paprastumą ir reikšmės įvairiapusiškumą. Pirmą kartą gyvenime šis žodis pribloškė jį... savo grubumu. „Negalvok apie tai. Tu save apgaudinėji“, — vos nesukuždėjo balsu. Greta viso abstraktumo šis žodis dabar jam turėjo vieną, visiškai konkrečią reikšmę.

Jis žinojo esąs per jaunas tokiai didžiai gamtos permainai, kuri turėjo jį ištikti. Kadaise, labai seniai, miegamajame, visai kitame pasaulyje, moteris jį erzino sakydama, jog laukti liko visai nebedaug. Tuomet jis didžiavosi paprastais savo sugebėjimais, taip jais pasitikėjo ir kartu buvo toks apgailėtinas.

Bet tuomet gyveno visiškai kitame pasaulyje.

O dabar jis kastratas ir bus kastratas toje koplyčioje, kur suskambės vienišas jo balsas.

Ir čia įvyks tik pirmasis pasirodymas. Ateityje laukia daugybė kitų, o pagaliau ateis finalinis momentas: kai jis žengs į kokio nors didžiulio teatro sceną, vienas. Jeigu pasiseks! Jeigu jo balsas, pasirengimas bei mokytojo Gvido meistriškumas pasirodys esą pakankamai stiprūs, tuomet jis bus išromytasis, atsiskleidęs visam pasauliui.

Vaikinas pažvelgė į Gvidą. Jam pasirodė, kad šis skendi palaimingoje, nepasiekiamoje nežinioje ir nesikamuoja dėl šių sudėtingų, neįveikiamų dalykų. Jis myli Gvidą, todėl sudainuos jam.

Netikėtai prisiminė, jog pirmą kartą prakalbęs apie solo Gvidas pasakė: „Pirmą kartą čia bus atliekamas mano kūrinys.“ Viešpatie, nejaugi buvo toks kvailys ir nė nesumetė, ką tai gali reikšti mokytojui!

Juk žinojo: tos nuostabios arijos, kurias Gvidas duodavo jam dienos pabaigoje, parašytos paties maestro.

— Jums be galo svarbu, kad aš tai sudainuočiau, — ištarė Tonijus savo prielaidą garsiai, — nes kūrinį parašėte jūs?

Gvidas nuraudo, jo žvilgsnis krustelėjo.

— Svarbu, nes tu — mano mokinys ir jau esi pasirengęs! — piktai atšovė.

Tačiau pyktis plykstelėjo bei užgeso. Maestro pasidėjo alkūnę ant stalo ir ranka pasirėmė smakrą.

— Prašei papasakoti apie tavo balsą, — prabilo Gvidas. — Tikriausiai nuvyliau tave, nepapasakojęs visko kaip yra ir taip griežtai elgdamasis. Bet aš nežinojau kito būdo, kuris...

Į kambarį it vaiduoklis be garso įėjo tarnas. Supleveno melsvas atlasas, viršum stalo mirguliuojančioje žvakių šviesoje pasirodė ranka, pilanti į taures vyno.

Gvidas stebėjo, kaip taurė užsipildo, paskui mostu liepė tarnui palaukti, ištuštino taurę ir žiūrėjo, kaip ši tampa pilna vėl.

— Pasakysiu tau tiesiai, — pradėjo pagaliau. — Tu geriausias iš kada nors mano girdėtų dainininkų, nekalbant apie Farinelį. Tu galėjai sudainuoti šį solo pačią pirmąją dieną, kai atvykai į konservatoriją. Galėjai jį sudainuoti net Venecijoje.

Šiek tiek primerkęs akis jis įdėmiai tyrinėjo Tonijaus veidą. Lengvas girtumas sušvelnino mokytojo veidą, bet žvilgsnis skvarbumo neprarado.

— Šitas solo parašytas tau, — tęsė maestro. — Tiksliau, balsui, kurį girdėjau Venecijoje, dainuojančiam berniukui, kurį sekiau kiekvieną naktį. Jau tuomet žinojau tavo balso diapazoną ir stiprumą. Aš pastebėdavau mažutes tavo klaidas, kurių neįstengtų įžvelgti niekas kitas. Aš mačiau, kiek sugebėjai išmokti savarankiškai, tik šiek tiek padedamas mokytojų, ir buvau apstulbęs. Absoliuti klausa, įgimtas jausmingumas...

Gvidas pakraipė galvą bei švilptelėdamas įtraukė oro.

— Aš tau suteikiu tik lankstumo ir jėgos, — jis atsiduso. — Po dvejų metų tu sugebėsi atlikti bet kokią bet kokios operos ariją ir žinosi, kaip ją ornamentuoti bei tobulai pateikti bet kur, bet kada, vadovaujant bet kokiam dirigentui...

Jis nutilęs nukreipė akis į šalį. Kai vėl pažvelgė į Tonijų, šiam pasirodė, kad maestro akys pasidarė didelės ir tamsios, o balsas šiek tiek pažemėjo.

— Bet tu turi dar kažką, Tonijau, kažką greta balso, — pasakė jis. — Tie dainininkai, kurie šito neturi, beveik niekada ir nebeįgyja, o tiems, kurie turi, stinga tavojo garso skaidrumo bei jėgos. Kas tai? Kažin kokia paslaptinga galia, sukrečianti visus, kurie tave girdi. Tam tikra jėga, kuri taip uždega klausytojus, jog tu juos užvaldai, tu vienas. Kai dainuosi bažnyčioje per Kalėdas, žmonės atsisukinės, norėdami pamatyti tavo veidą, jie užmirš savo mintis ir smulkius nesutarimus, o eidami iš bažnyčios klausinės vienas kitą tavo vardo.