Энн Райс - Kastratai

Tonijus vėl nutilo. Nejaugi visa tai pasakoja maestro Gvidui? Vaikinas žvelgė nosies tiesumu, stebėdamasis savo silpnumu. Nekentė savęs už tai, nekentė vienatvės, besislepiančios už šio silpnumo.

Tačiau Gvido veidas liko neperžvelgiamas. Jis kažko laukė netardamas nė žodžio. Tonijų ūmai užplūdo prisiminimai apie visas smulkias nuoskaudas, kurių sulaukė iš šio žmogaus. Vaikinas suprato turįs tučtuojau išeiti, nes jau ir taip pakankamai prišnekėjo bei nesugeba savęs kontroliuoti.

Bet netikėtai, visai neketindamas, prieš savo paties valią, prašneko vėl.

— Dieve, jei tik jūs nebūtumėte toks grubus ir bejausmis! — šūktelėjo jis. — Kodėl jūs kalbate su manimi apie visa tai? Aš iš paskutiniųjų stengiuosi patikėti, jog galiu būti geros širdies, galiu būti šio to vertas, nepaistant to, savo gyvenimą su Domeniku paverčiau gėdingu, purvinu! O jis po tokių naktų liejo ašaras! Nors kaltas esu aš.

Jis žaibavo akimis, žvelgdamas į Gvidą.

— Kodėl jūs tuomet norėjote nuskęsti? — paklausė. — Kas privertė jus taip pasielgti? Manojo balso, dėl kurio keliavote į Veneciją, praradimas? Ką gi. Bet juk aš esu ne tiktai balsas, aš dar ir kūnas bei kraujas! Be to, esu nei vyras, nei moteris, ir nėra skirtumo, su kuo miegu, todėl pats sau esu pasišlykštėtinas!

— Bet kas čia blogo, jei su juo miegojai? — sušnibždėjo Gvidas. — Kam dėl to blogai, dabar, kai tu esi toks, koks esi, o jis — toks, koks jis yra? Kas blogo, jei jūs norėjote vienas iš kito gauti bent kruopelę meilės?

— Blogai buvo tai, kad aš jį niekinau! Aš miegojau su juo, tarsi mylėčiau jį, bet iš tikrųjų nemylėjau. Ir jaučiuosi siaubingai. Netgi būdamas toks, koks esu.

Gvidas žvelgė tiesiai į priekį. O paskui labai lėtai linktelėjo.

— Bet tuomet kodėl taip elgeisi? — sušnibždėjo mokytojas.

— Todėl, kad man jo reikėjo! — šūktelėjo Tonijus. — Aš čia vienišas, ir man jo reikėjo! Aš nebegalėjau likti vienas! Mėginau ir pralaimėjau, o dabar vėl esu vienas, kas yra blogiau už bet kokį anksčiau patirtą skausmą. Aš tūkstantį kartų žvelgiau kančiai į veidą ir prisiekiau viską iškęsti. Bet kartais skausmas per stiprus, nepakeliamas. Jis suteikė man meilės imitaciją, leido vaidinti vyro vaidmenį, ir aš sutikau.

Vaikinas nusisuko nuo Gvido. Puiku, ar ne? Santūrumo užtvanka sugriuvo, ir visus jo ketinimus nuplovė nesulaikomas srautas. Jis tesuprato, jog verčia savo problemas kitam žmogui. Ir dar jautė neapykantą. Neapykantą bei pasibjaurėjimą, tokius pat aiškius, kokius jis jautė Domenikui.

— Kaip man visa tai ištverti? — paklausė lėtai atsisukdamas. — Kaip jūs visa tai iškenčiate, diena iš dienos toks šaltas ir piktas savo darbe? Jūsų balse vien tik rūstus, įsakmus tonas. O Dieve, nejaugi niekada nepanorote pamilti to, kurį mokote, kažką pajusti tam, kuris taip kamuojasi, stengdamasis ištverti jūsų nustatytą negailestingą ritmą?

— Tu nori mano meilės? — švelniai paklausė Gvidas.

— Taip, aš noriu jūsų meilės! — šūktelėjo Tonijus. — Atsiklaupčiau prieš jus ant kelių, kad tik mano mokytojas mane pamiltų. Jūs tas, kuris mane nukreipia, lipdo mane, girdi mano balsą taip, kaip niekas niekada negirdėjo. Jūs tas, kuris iš visų jėgų stengiasi jį patobulinti taip, kaip aš pats niekada neįstengčiau. Kaip jūs galite manęs klausti, ar noriu jūsų meilės? Argi viso to negalima atlikti mylint? Negi jūs nesuprantate, kad sulaukęs iš jūsų lašelio šilumos aš išsiskleisčiau lyg pavasarinis žiedas, stengčiausi dėl jūsų taip, jog visi dabartiniai mano pasiekimai atrodytų menki!

Aš dainuočiau jūsų parašytą muziką, jei mylėtumėt mane! Aš įstengčiau padaryti viską, ką, jūsų manymu, galiu padaryti, jeigu dovanotumėte man meilę kartu su pačiais rūsčiausiais, pačiais teisingiausiais vertinimais. Suvienykite tai ir duokite man, tuomet aš sugebėsiu surasti kelią tamsoje, sugebėsiu išsikapstyti, užaugti šioje man svetimoje vietoje, kur atsidūriau virtęs padaru, kurio net pavadinimo nevalioju ištarti. Padėkite man!

Tonijus nutilo, nebepajėgdamas dar ką nors pasakyti. Jis nė nenumanė, kad šis pokalbis taps toks skausmingas. Nenorėjo nė žiūrėti į tą grubų, abejingą veidą, akis, amžinai liepsnojančias įniršiu ir sklidinas paniekos bet kokiam skausmui ar silpnumui. Jis užsimerkė. Ir prisiminė, kaip sykį, labai seniai, Romoje, tasai žmogus jį apkabino. Dabar vos nesusijuokė balsu iš viso to, ką čia iškrėtė. Bet ūmai kambarys suribuliavo prieš akis, žvakė netikėtai užgeso, ir atsimerkęs aklinoje, viską ištrinančioje tamsoje, jis pagalvojo: „Ak, čia tebuvo žodžiai, o ne poelgiai. Šios akimirkos irgi praeis, kaip praeina viskas, o rytoj vėl viskas bus taip kaip anksčiau, kiekvienas iš mūsų vėl atsidurs savame pragare, tačiau aš tapsiu stipresnis, ištvermingesnis. Nes juk čia gyvenimas, ar ne? Čia gyvenimas, ir praeis daug metų tokių kaip šie, nes taip turi būti. Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris! O peilis, atvedęs mane čionai, tebuvo aštri briauna lemties, laukiančios mūsų visų.“

Atsklido degančio vaško kvapas.

O paskui pasigirdo Gvido žvilgsniai už nugaros, ir vaikinas pagalvojo: „O štai ir finalinis pažeminimas. Jis išeina, palieka mane čia. Jo žiaurumas niekada nebuvo toks rafinuotas, toks gniuždantis. Ak, tos drauge praleistos valandos, toji bjauri sekinančio darbo sąjunga, vis sunkėjančio, sunkėjančio, atstojančio kankinimus. Ko gi aš išmokau? Jog čia, kaip ir visur kitur, esu vienas. Jau ir anksčiau žinojau, o dabar, kiekvieną pro šalį slenkančią dieną, turėsiu iš naujo suvokti savo vienatvę.“

Atrodė, tarsi žemė slysta iš po kojų.

O paskui suvokė girdįs durų skląsčio girgždesį ir suprato, jog Gvidas jo nepaliko.

Užėmė kvapą. Tonijus nieko nematė. Ir vieną akimirką nieko negirdėjo. Bet žinojo, kad maestro čia ir jį stebi. O tuomet pervėrė toks stiprus geismas, jog apėmė siaubas.

Jis spinduliuote spinduliavo tokią aistrą, jog ši, rodės, gali išsklaidyti sutemas lyg šviesos srautas, vaikinas stebeilijo į tamsą ir laukė, laukė...

— Tu nori, kad aš tave mylėčiau? — pasigirdo Gvido balsas. Be galo tylus, todėl Tonijus palinko į priekį, lyg mėgindamas jį sučiupti. — Mylėčiau?

— Taip, — atsakė Tonijus.

— Bet juk aistra tau baigia mane sudeginti! Nejaugi iki šiol nesupratai? Nejaugi niekada neįžvelgei, ką slepia mano šaltumas? Nejaugi esi aklas šiai kančiai? Per visą gyvenimą aš nieko taip netroškau kaip tavęs, ir niekada taip nekentėjau, kaip kenčiu dėl tavęs. Bet yra meilė ir meilė, aš nusikamavau, stengdamasis atskirti vieną nuo kitos...

— Neatskirkite jų! — sukuždėjo Tonijus. Jis ištiesė rankas tarsi vaikas, mėginantis sugriebti karštai trokštamą daiktą. — Duokite šią meilę man! Bet kur jūs? Maestro, kur jūs?

Jis pajuto oro dvelksmą, išgirdo drabužių šnaresį ir žingsnių garsą, paskui patyrė deginantį Gvido delnų prisilietimą — delnų, kurie anksčiau tik pliaukšėjo jam per skruostus. O tada Gvidas jį apkabino. Ir tą akimirką Tonijus suprato viską.

Tačiau nušvitimas virto paskutine minties properša, kai suvokė, kaip viskas buvo ir kaip bus, nes Gvidas jau prispaudė jį prie krūtinės ir įsisiurbė lūpomis.

— Taip, — šnabždėjo Tonijus, — taip, dabar, ir viską, viską iki galo...

Jis verkė.

Gvidas bučiavo jo lūpas, skruostus, gniaužė jį pirštais, pakeldamas nuo grindų, tarsi norėdamas suvalgyti, visas jo žiaurumas tarytum ištirpo, pavirto jausmų protrūkiu, ne keršto ar neapykantos, o kuo skubiausio ir karščiausio susiliejimo troškimu.