Энн Райс - Kastratai

Tonijus atsiklaupė, nusitempdamas ir Gvidą. Vaikinas jį nukreipė, siūlė save, siūlė tai, ką Domenikas visuomet jam suteikdavo ir ko niekada iš jo nereikalaudavo.

Jis nė kiek nebijojo skausmo.

Tegul skauda. Ir nors labai nesinorėjo paleisti tų lūpų, pravėrusių jam burną, praplėšusių ją, įsiskverbusių į pačią gilumą, jis, atsigulęs ant akmeninių grindų veidu žemyn, pasakė: „Padarykite tai. Padarykite tai man, padarykite tai. Aš to noriu.“ Ir tada Gvidas užgriuvo iš viršaus visu svoriu, paspaudė jį po savim, nuplėšė drabužius, sukėlė siaubą pačiu pirmu stūmiu. Tonijus giliai atsikvėpė, o paskui kūnas tarytum pats atsivėrė, kviesdamas Gvidą, atsisakydamas priešintis, o kai šis įniko galingai smūgiuoti, Tonijus pradėjo judėti kartu su juo. Akimirksniui jie susiliejo, Gvido lūpos įsisiurbė Tonijui į kaklą, rankos suspaudė pečius prisitraukdamos vis arčiau ir arčiau, o paskui duslus maestro riksmas leido suprasti, jog tai baigėsi.

Sukrėstas Tonijus nusišluostė burną. Jis įsiaudrino, karštai maldavo tęsti. Negalėjo atitraukti rankų nuo Gvido, bet tasai pats jį pakėlė, tvirtai apkabino rankomis šlaunis ir pakėlė Tonijų į orą, apgaubdamas jo organą drėgna, saldžia šiluma. Jis tai atliko kur kas stipriau bei įnirtingiau nei Domenikas. Tonijus griežė dantimis, kad nesuriktų, o paskui atsilošė, pajutęs palengvėjimą, apsivertė įsikniaubdamas galva į rankas ir pritraukdamas kelius jautė gęstančius paskutinius pasitenkinimo tvinksnius.

Pasidarė baisu.

Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tylą. Pasaulis grįžo atgal, o jis net galvos negalėjo pakelti.

Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, tą akimirką jautė, jog įmanytų parpulti ant kelių bei maldauti — maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajuto šalia esantį Gvidą, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, keliančias jį. Jis staigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos garbanos kuteno odą, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jį supa, linguoja, visas Gvidas, net jo pirštai, tvirti bei šilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabar šalia, Gvidas jį dabar laikė, mylėjo bei bučiavo pačiomis švelniausiomis pasaulyje lūpomis, ir juodu iš tiesų buvo drauge.

Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis nežinojo, kur eina, tik suvokė, kad žingsniuoja su Gvidu tuščiomis šaltomis gatvėmis, pastebėjo bauginamai gražų fakelų švytėjimą ant sienų. Orą užpildė virtuvės, degančių žarijų aromatai, langų namai švytėjo įstabia geltona šviesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, šiugždant sausiems žiemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnirtingais bučiniais bei glamonėmis, sklidinomis ne švelnumo, o vien tiktai alkio.

Kai pasiekė taverną, durys atsilapojo, iš vidaus skverbėsi viliojanti šiluma, ir tarp riksmų, špagų žvangėjimo bei bokalų kaukšėjimo į medinius stalus juodu prasibrovė į pačią tolimiausią ir giliausią nišą. Kažkokia moteris dainavo žemu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dūdele, visi aplink irgi dainavo.

Ant stalo krito šešėliai nuo siūbuojančių žibintų ir judančios minios. Neatitraukdamas akių nuo taip arti priešais sėdinčio Gvido, Tonijus alpėjo iš laimės. Atsišliejęs į medinę mažos nišos sieną, jis žiūrėjo mokytojui į akis, matė begalinę meilę ir palaimingai šypsojosi siurbčiodamas vyną, kuriame jautėsi aitriai rūgštus vynuogių aromatas bei medinės statinės, kurioje šis buvo laikomas, prieskonis.

Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bemaž nesuvokė žodžių prasmės, bet suprato, kad mokytojas žemu, dusloku balsu, bemaž kuždesiu, sklindančiu iš krūtinės ląstos gelmių, pasakojo visas paslaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė, kaip lūpos nejučia išsitempia pražysdamos šypsena, o galvoje skambėjo tik: „Meilė, meilė, tu — mano meilė“, o paskui vieną akimirką, šioje šiltoje, triukšmingoje užeigoje, jis ištarė tuos žodžius balsu bei pamatė Gvido akyse sutviskančią liepsną. „Meilė, meilė, tu — mano meilė, ir aš ne vienas, ne, ne vienas, bent trumpam. 8

Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuliško žiaurumo ir svaiginančio, nenusakomo, viską, apibendrinančio švelnumo po sueities. Užmigdavo apsikabinę vienas kitą rankomis bei kojomis, tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaudžiu apsikabinimu, o nubudę vėl aistringai, godžiai bučiuodavosi ir keldavosi prieš aušrą, genami vienintelės minties — greičiu pradėti pamoką Gvido klasėje.

Pačios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo mažiau varginančios, o Gvido karštakošiškumas nesumažėjo, jis išliko toks pat rūstus Tonijaus klaidoms. Tačiau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artumas, jų domėjimasis vienas kitu.

Tuomet, to beprotiško monologo metu, išsiliejęs žodžių bei emocijų srautu, Tonijus pažadėjo išsiskleisiąs Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis suvokė, jog visuomet buvo šalia jo išsiskleidęs, bent jau muzikos srityje, ir ne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas — jo. Maestro pirmą kartą įsitikino, kad Tonijus nekvailas, ir pamažu patikėjo jam savo nepermaldaujamų praktinių užsiėmimų pagrindą sudarančius principus.

Iš tiesų šis polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena, tačiau operoje arba per ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, į kuriuos jie ir anksčiau leisdavosi po teatro, pokalbio tema neišvengiamai tapdavo kiti dainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimybė ir netgi šioks toks santykių šaltumas, kur visas Gvido įkarštis nukrypdavo į kitą muziką, į kitus žmones.

O dabar Gvidas kalbėdavo apie muziką, kuri juodu jungė, ir pirmosiomis pačios godžiausios bei karščiausios meilės savaitėmis atrodė, jog pokalbiai jam buvo netgi svarbesni už aistringas glamones.

Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu neišvažiuotų iš konservatorijos. Pasisamdę karietą arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mieste kokią nors ramią taverną, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis karštai kuždėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvose leisdavo suprasti, jog metas namo.

Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėmę už rankų klaidžiojo po tamsias gatves ir susiradę tarpdurį arba kelis medžius, po kuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kitą, priglusdavo vienas prie kito, mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pačios nakties, šiugždesių, netikėtai iš niekur išnyrančių įkalnėn dundančių karietų, kurių geltoni spinduliai išplėšdavo juos iš tamsos.

Bet galų gale atsidūrę Via Toledo, jie išsirinkdavo vieną iš geriausių tavernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, žvangančių Tonijaus kišenėse, ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba šviežios žuvies, užsigerdami abiejų mėgstamu vynu, „Lagrima Kristi“, ir kalbėjosi, kalbėjosi...

Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, kuriuos šis studijavo, ir aiškino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties parašytos vokalizės.

Tačiau didžiausią malonumą Tonijui teikė galimybė užduoti Gvidui bet kokį klausimą ir tuojau pat gauti atsakymą. Ar Gvidui teko matyti Alesandrą Skarlatį? Taip, žinoma, matė jį vaikystėje, be to, maestro Kavala dažnai veždavosi jį į švento Bartolomėjaus teatrą, ir jis stebėjo, kaip maestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.

Anot Gvido, būtent Skarlatis atnešė į Neapolį didybę. Anais laikais ieškoti naujų operų visi vykdavo į Veneciją arba Romą. Bet dabar operos sostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, o į Neapolį atvykdavo mokytis užsienio studentai.