Энн Райс - Kastratai

Išgirdęs visa tai, Tonijus staigiai nusisuko, o Gvidas tuojau pat jį apkabino.

— Užmiršk! — patarė jis. — Taip, taip, aš suprantu, ką kalbu. Užmiršk tuos dalykus. Nes kaskart, kai dėl to kankinsies, tai reikš, jog vis dar nesusitaikei su neišvengiamybe. Suprask, kur slypi tavoji galia.

Tonijus linktelėjo — karčiai, pašaipiai.

— O taip!

— Bet aš turiu išdėstyti tau dar vieną pamoką, — tęsė Gvidas. — Ji tau reikalinga labiausiai.

Tonijus linktelėjo, nežymiai šyptelėdamas.

— Ką gi, dėstykite!

— Tu nusigręžei nuo moterų, o tai nėra gerai.

Tonijus vos neužduso iš pykčio, norėjo paprieštarauti, bet Gvidas švelniai pabučiavo jį į kaktą.

— Ten, Venecijoje, turėjai merginą. Slėpdavaisi su ja gondoloje, kai dainininkai išsivaikščiodavo po namus. Aš tave stebėjau. Taip elgdavaisi kiekvieną naktį.

— Apie tai geriau užmiršti, — vėl nusišypsojo Tonijus jusdamas, jog veidą išmušė karštis.

— Ne, klysti. Niekada šito neužmiršk. Puoselėk šį prisiminimą, o kai tavyje įsižiebs ugnis — nesvarbu kada, nesvarbu kur — vos tik pasitaikys palanki proga, pakartok šį ritualą, privalai jį pakartoti. Galbūt liepsną sukels kitas vyras ar kitas kastratas, nesvarbu kas, išnaudok ją, nešvaistyk vėjais, neleisk tuščiai sudegti. Išnaudok garbingai ir neprarasdamas sveiko proto, bet nenusisuk nuo šito nei iš meilės man, nei iš meilės muzikai, nepasiduok abejingumui. Kaskart įsiklausyk į savo norus.

— Kodėl man tai sakote?

— Todėl, kad mes niekada nežinome, kada geismas mus apleis. Vyrai niekada nepraranda geismo, tačiau mums yra kitaip.

— O jūs?! Juk jūs nebijote šito prarasti! — šūktelėjo Tonijus.

— Ne. Dabar ne. Bet maniau jau jo netekęs, kol likimas nesuvedė manęs su tavimi. Geismas sugrįžo tame miestelyje, Feraroje, kai pamačiau tave. Tu gulėjai ant lovos, apimtas karštinės, toks bejėgis... — Gvidas patylėjo. — Aš maniau praradęs geismą kartu su balsu.

Tonijus žiūrėjo į mokytoją išplėtęs akis, netardamas nė žodžio. Berniukas akivaizdžiai apsvarstė išgirstus žodžius, ir Gvidas tik dabar suvokė, jog nedera daugiau niekada minėti to meto bei tos vietos.

Tonijaus veidas išblyško ir ištįso, jis tapo panašus nebe į save, o į sielvarto graužiamą, bauginančią savo šmėklą.

Vis dėlto vaikinas paėmė Gvidą už rankos ir prisitraukė artyn.

Po keleto valandų Tonijus nubudęs atsisėdo lovoje. Sapnavo patį baisiausią savo košmarą apie tikrus dalykus ir tikrus vyrus, apie kovą, kuri baigėsi galutiniu bei neatitaisomu pralaimėjimu.

Sėdėdamas tamsoje pajuto aplinkui kambario tylą ir saugumą, nepaisant aplinkui tvyrančio kartėlio bei liūdesio. Paskui suvokė jau ilgą laiką girdįs muziką, kuri čia prasidėdavo, čia nutrūkdavo, o netrukus išsiliejo iškilminga bažnytine melodija, colis po colio judančia į priekį.

Kitame apytamsio kambario gale, prie klavesino, pamatė Gvidą. Žvakių liepsnos panėšėjo į ore sustingusių liežuvėlių saujelę. Maestro veidą tarytum slėpė tamsus vualis.

Tonijus suuodė aitroką rašalo kvapą, o paskui išgirdo plunksnos krebždesį. Tuomet Gvidas dar kartą sugrojo melodiją, ir Tonijus pirmą kartą išgirdo jo balsą — žemą, bemaž begarsį. Jis tarytum šnibždėjo melodiją, kurios negalėjo sudainuoti.

Tonijus pajuto tokią meilę mokytojui, jog vėl atsilošęs ant pagalvių suvokė fiksuojąs šią akimirką laike ir niekada jos neužmiršiąs.

Atėjus rytui, Gvidas pranešė gerokai praplėtęs kūrinį, kurį Tonijui teksią dainuoti Kalėdų išvakarėse. Iš tiesų jis parašė ištisą kantatą, ir dabar, norint ją atlikti, reikėjo gauti tik kapelmeisterio, maestro Kavalos, leidimą.

Buvo jau vidurdienis, kai mokytojas sugrįžo į klasę ir pasakė, jog Kavala, kuris šiais metais taip daug laiko praleido su Domeniku, liko visiškai patenkintas Gvido darbu. Tonijus dainuos jo kūrinį. Taigi dabar juodu dviese privalo ištobulinti solo. Nevalia gaišti nė minutės. 9

Kalėdų išvakarėse konservatorijos koplyčia buvo sausakimša.

Oras tą dieną pasitaikė giedras, šaltas. Tonijus visą vakarą klaidžiojo po miestą ir visur matė neapoliečių taip mėgstamus natūralaus dydžio lopšius bei statulas, šeimose perduodamas iš kartos į kartą. Visur — ant stogų, verandose, vienuolynų soduose — vyko ritualiniai nuostabūs kalėdiniai vaidinimai, vaizduojantys mergelę Mariją, šventąjį Juozapą, piemenis bei angelus, laukiančius kūdikėlio Išganytojo.

Dar niekad anksčiau Tonijus taip aiškiai neįžvelgė šios nakties prasmės. Nuo tada, kai paliko Veneciją, jautė, jog širdyje neliko vietos nei tikėjimui, nei gailestingumui. Bet šią naktį atrodė, tarsi pasaulis gali ir privalo atsinaujinti. Šie ritualai, himnai, įstabūs paveikslai slėpė kažin kokią senovinę galią. Artėjant vidurnakčiui, ėmė vis labiau jaudintis. Į pasaulį ateina Kristus. Tamsoje sušvis šviesa. Visame kame jautėsi neįtikėtina, antgamtinė energija.

Bet kai nusileido laiptais žemyn, apsivilkęs juodą uniformą, rūpestingai kaip dera užsijuosęs raudoną diržą, pirmą sykį pajuto jaudulį dėl būsimojo pasirodymo, o žinodamas, kaip nerimas paveikia balsą, ne juokais išsigando.

Staiga nebeįstengė prisiminti nė vieno Gvido kantatos žodžio, užmiršo melodiją. Priminė sau, jog kūrinys ypatingas, jog maestro jau eina link klavesino, be to, jis pats laiko rankose natas, taigi nieko baisaus, jei negali prisiminti. Ši mintis privertė Tonijų nusišypsoti.

Kokia dovana! Įdomu, ką jis dabar jaustų, jei taip nebijotų savojo pasirodymo? Jau tuoj kastratų balsų choras nuplevens į padanges!

Žinoma, jis bijojo, bet taip bijo kiekvienas dainininkas. Be to, kaip sakė Gvidas, jis akimoju nusiramins, vos išgirs pirmuosius taktus, ir viskas klostysis kuo puikiausiai.

Bet kai nužingsniavo palei šoninę sieną, o paskui nusileido žemyn, pro berniukų chorą link priešakinių turėklų, pastebėjo apačioje, pirmoje parapijiečių eilėje, mažą šviesiaplaukę jaunos moters galvutę, palinkusią prie programėlės. Ji vilkėjo plačią tamsios taftos suknelę.

Jis tuojau pat nusuko žvilgsnį. Neįmanoma, kad ji būtų čia ne kurį kitą, o kaip tik šį vakarą! Bet Tonijus vėl pažvelgė į ją, tarsi kokia negailestinga ranka kreiptų jo veidą. Ir pamatė smulkias minkštas garbanėles, o paskui nepažįstamoji lėtai pakėlė galvą, ir akimirksnį juodu žvelgė tiesiai vienas kitam į akis.

Tikriausiai ji prisimena tą siaubingą incidentą grafienės namuose, girtą jo kvailystę, kurios pats niekada neužmirš. Tačiau merginos veide nesimatė pykčio. Jis atrodė mąslus, beveik svajingas.

Jį užplūdo kartėlis, apnuodijantis visą viliojantį šios vietos grožį, šios šventovės, išpuoštomis žvakių eilėmis ir gausybe kvapnių gėlių.

Tonijus pasistengė susitvardyti. Mergina pirmoji nukreipė žvilgsnį ir pradėjo mažomis rankomis dėlioti šnarantį popierių, gulintį jai ant kelių. Jis pajuto, kaip įsitempė raumenys, o paskui pamažu visiškai atsipalaidavo. Atrodė, tarsi skausmas perlieja jį it vanduo.

Tegalėjo galvoti tik apie tai, jog įkliuvo į spąstus. Ir apie tai, kad parapijiečių šnabždėjimas jau nutilo. Gvidas atsisėdo prie klavesino, o mažojo orkestro muzikantai pakėlė instrumentus. „Aš neįstengsiu to padaryti. Muzika — tai tik nesuvokiamų garsų rinkinys“, — tarė sau Tonijus. Ir tuomet netikėtai driokstelėjo trimitas.

Jis nužvelgė atsivėrusią erdvę. Ir pradėjo dainuoti.

Garsai kilo aukštyn, leisdamiesi ir vėl kildami, žodžiai vinguriavo be jokių pastangų, o natų ritinėlis taip ir liko rankoje neišskleistas. Ir ūmai Tonijus suprato, jog viskas gerai.