Энн Райс - Kastratai

Daugelį metų aš analizavau šį reiškinį, stengiausi nustatyti, kas sudaro šį talentą. Vaikystėje pats turėjau tokią dovaną. Aš žinau, kaip ji pajuntama, bet negaliu viso to sudėlioti į lentynėles. Galbūt tai neapčiuopiamas ritmo jausmas, instinktyvus žinojimas, kada pradėti garso kėlimą, kada sustoti. O gal tai susiję su fiziniais duomenimis — akimis, veidu, kūno laikysena, kai balsas kyla vis aukščiau ir aukščiau. Nežinau.

Tonijus susijaudino. Jis prisiminė momentą, kai Kafarelis žengė link rampos Venecijoje, vėl pajuto jaudinančio laukimo virpulį, nuvilnijusį per minią. Tuomet pats nuskubėjo žemyn, į parterį, tarsi magneto pritrauktas to kastrato, kai šis tik vaikštinėjo po sceną pirmyn bei atgal, nesudainavęs nė vienos natos.

Nejaugi ir jis geba taip veikti žmones? Nejaugi gali taip būti?

— Bet yra dar kai kas, — tęsė Gvidas. — Ypatinga ugnis. Toji ypatinga ugnis liepsnotų tavyje, net jei būtum iškastruotas šešerių metų kaip aš. Bet tau tai nutiko vėliau...

Tonijus įsitempė pajutęs, kaip šie žodžiai nemaloniai jį užgavo.

Bet Gvidas ištiesė ranką ir ramindamas paglostė jaunuolį.

— Tu užaugai ketindamas galvoti, judėti ir elgtis kaip vyras, — tęsė jis. — O tai tau irgi suteikia ypatingos jėgos. Tu neturi minkštumo, kuriuo pasižymi daugelis eunuchų. Tu neturi jiems būdingo... belytiškumo.

Gvidas nutilo dvejodamas, ar derėtų tęsti.

— Bet, žinoma, — ištarė lėtai, tarsi pats sau svarstydamas, — pasitaiko ir anksti iškastruotų dainininkų, kuriems irgi būdinga ši jėga.

— Tačiau aš galiu pasikeisti, — sukuždėjo Tonijus. Jis sėdėjo tarsi suakmenėjęs, veide sustingo šalta šypsena, kuri ankstesniais laikais visuomet atsirasdavo tokiais momentais. Bet balsas išliko lygus, ramus. — Kai žiūriu į veidrodį, aš jau regiu priešais save Domeniką.

„Taip, Domeniką, — pagalvojo. — Ir savo senąjį antrininką iš Venecijos, Treskių namų šeimininką, besišypsantį iš už nugaros bei matantį, kokie mes tapome skirtingi užaugę.“

Jis pasijuto esąs lengvas, besvoris, kažin kokia bevardė būtybė, nepaisant visų vardų, kokiais kadaise kiti jį vadino, tarsi ką tik išsiritęs iš kiauto — to berniuko, kuriuo anksčiau buvo.

— Taip, — tuo metu kalbėjo Gvidas. — Tu daugeliu atžvilgiu tapsi panašus į Domeniką.

Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei priešiškumo; tai pajutęs Gvidas palietė mokinio ranką. Tačiau Karlo pavidalas jau nesitraukė iš galvos — miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruostą prie grubaus, dygaus smakro ir išgirdo atodūsį, kimų, prislopintą, dvelkiantį liūdesiu, nuovargiu bei neišvengiama, Dievo suteikta vyro jėga.

— Domenikas buvo gražus, — burbtelėjo Gvidas. — Nors vyriškos jėgos irgi turėjo.

— Domenikas? — nusistebėjo Tonijus. — Vyriškos jėgos? Juk jis — tikra Kirkė!

Taip pasakęs pagalvojo niekada neužmiršiąs Domeniko glamonių, ir netgi dabar jautė gėdą dėl ankstesnės aistros.

Ir vėl vaizduotėje sušmėžavo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas įžengė į šį kambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ryšį, kurį taip brangino. Rodos, girdėjo Karlo juoką, aidintį koridoriais. Jis pažvelgė į maestro, ir širdį užplūdo meilė, o dirstelėjęs žemyn pamatė, kad Gvidas vis dar jį glosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, švelniai juokėsi.

— Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje, — kalbėjo Gvidas. — Deja, turiu patikėti tavo žodžiais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitokią galią, kurią jo grožis pabrėždavo ne mažiau nei balsas. Netgi moteriškai apsirengęs bei susišukavęs jis išlikdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo. O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausančių vyrų bei moterų veidus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda iš vidaus, ir Domenikas ją turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. O tu, mano mažyli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.

— Aš noriu suprasti, — sušnibždėjo Tonijus. — Bet aš niekada nemačiau Domeniko tokio. Įžvelgiau jame silfą, o kartais galbūt netgi angelą, — Tonijus patylėjo. — O gal tiktai kastratą! — prisipažino.

Bet Gvidas nė kiek neįsižeidė.

Rodos, maestro susimąstė.

— Kastratą! — sušnibždėjo. — Įžvelgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O jis regėjo tavyje savąjį grožio ir jėgos tipą. Jis visuomet bendraudavo su panašiais į save. Bet pastaruosius dvejus metus jį be galo kamavo vienatvė...

— Vienatvė? — nusistebėjo Tonijus.

Jis niekada neužmirš, kaip įskaudino Domeniką, nors pats berniukas tikriausiai jau užmiršo.

— Taip, jis jautėsi labai vienišas, — patvirtino Gvidas. — Nes buvo geresnis už visus aplinkinius, o čia pati blogiausia vienatvės rūšis. Kur jis bepažvelgtų, visur matė pavydą bei baimę. O paskui pasirodei tu, ir jis tave pamilo. Štai kodėl Lorencas iš tavęs tyčiojosi. Juk Lorencas mylėjo Domeniką, o tas nekreipė į jį dėmesio.

Tonijus visai sugniužo. Žvelgė į priešais gulinčias kortas, ir atrodė, jog ir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizantiškai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.

— Bet nesijaudink dėl Domeniko, — nuramino Gvidas. — Jeigu tu jį ir įžeidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai vertingą pamoką. Nes esi panašus į jį tiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kaulai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi už jį gerokai stambesnis. Tu užaugsi kur kas aukštesnis, o tavo veido bruožai... išties nepaprasti, nes jie... — Gvidas kiek sumišo, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus ir judindamas lūpas. — Jie visai nežymiai skiriasi nuo bruožų, būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg šviesos šaltinis. Visi šalia tavęs taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo šešėlis, jei kartais atsidurtų greta.

Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrįžo į konservatoriją ir įėjo į Gvido kambarius, čionykštėje aplinkoje atrodančius prabangiai, nors išties apstatytus gan skurdžiai.

Didžiulę lovą žiemos metu dengė paprastos tamsios užuolaidos. Tonijus įsitaisė ant užtiesalo ir ištiesė kojas, atsišliejęs į galvūgalio lentą. Tuo metu Gvidas uždegė žvakes, stovinčias ant klavesino, o tai reiškė, jog į lovą juodu atsiguls dar negreit.

— Ar aš užaugsiu labai aukštas? — tyliai paklausė Tonijus.

— Niekas nežino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti iš prigimties. Bet dabar augi sparčiai.

Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tulžies, rodės, tuoj supykins. Jis privalėjo užduoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo juos ištarti garsiai, balsu, bent jau atsigręžęs į riaumojančią jūrą.

— Kas dar man nutiks?

Gvidas atsisuko. „Įdomu, — pagalvojo Tonijus, — ar jis prisimena tą naktį Romoje, mažame sodelyje, kai aš dusdamas, iš tiesų dusdamas, tarsi merdėdamas, ištiesiau rankas į jį ir į tą statulą, kuri švytėjo mėnesienoje balta šviesa.

— Kas man nutiks? — sušnibždėjo dar kartą. — Visam kūnui. Jūs žinote.

Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas užstojo žvakidę, taigi maestro veido nesimatė.

— Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, tačiau kiek, vėlgi niekas nežino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtent kaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypatingą jėgą. Kiekvieną mokymosi dieną didėja tavo plaučių tūris, o plaučiams augti leidžia elastingi kaulai. Taigi labai greitai aukštutiniame registre įgausi tokią galią, kokia nepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir nė vienam kitam vyrui. Bet ilgos tavo rankos kybos nutįsusios išilgai kūno, o pėdos susiplos. Ir tu niekada neturėsi įprasto vyriško raumenyno.